Šalti čeburekai, karštas alus

2 (Socialiniai sunkumai)

Kai perėjau per gatvuke (ne per perėją), mane pasitiko vienišos tašės vaizdinys silkės šešėly. Pagriebiau tašiką ir apsikabinau. Nenorėjau eit tuo pačiu keliu, kaip atėjau. Nusprendžiau metyt pėdas. Dar paskui koks daigas užšoks su montyruote, ar čigonas tašę atims. Šeip ne taip pataikiau raktą į aprūdijusią audinės spyną. Bardačioke tarp viso ten buvusio barachlo gulėjo dar ir žemėlapis. Babuškos google maps versija. Po dešimties pigių mano gyvenimo minučių apverčiau zemėlapį. Dabar vaizdinys buvo kiek aiškesnis. Matot panelė esu iš provincijos, dideli miestai man svetimi, o važiuot keliu, kuris turi daugiau nei 2 kiekvienos krypties juostas dar kelia šiokią tokią baimę. Dar kiek pastovėjau ir nusprendžiau eit ten pat kur atėjau. Tik va iš bagažnyko dar flip flopsus išsitraukiau, o dabartinius apiplysėlius užmečiau už salerkos kanistro bagažinėj ir užklojau kaldra. Įsispyriau į tapkes ir su baime ir didžiu nerimu (panašiai kaip prieš egzaminą Regitroj) patraukiau dilgėlių apsuptu takeliu. Vienoj rankoj tįsiau tašiką, o kita bandžiau vaikyt uodus. Tašikas iškrito, kai beeinant takeliu sutikau senyvo amžiau vyriškį su greičio akinukais. Tas tik pasižiūrėjo kaip į nevisprotę. Drebančiom rankom sugrabaliojau tašės rankeną ir sujaudinta širdimi ėjau toliau. Pro name prazvimbė kiek svytuojantis dviratininkas, tada antras ir trečias. Ir visi svyravo kaip pusiau nulūžę pušys. Kai pravažiavo ketvirtas ir kliudė mano tašę, neištvėriau ir prapliupau plūstis kaip bobukė per tv pagalbą:
- Dėl Dumbldoro meilės, vairuot išmokit! Aš metų turiu, į savivaldybę paskambinsiu!- plūdau kaip patvinus jūra ar pasiutus pensininkė.
- Kto kto?- pasakė vyriškis su stipriu rusiškus akcentu.
Į mane įsižiopsojo ruselkų šeimynos veizolai. Mama Katia, dukrele Ženia, sūnus Kolia ir tėvas kuriam vardo nesugalvojau. Visi žiūrėjo sutrikę į mane, tik va berniokas įsižiopsojo į mano tašę.
- A ja va šitą I don't understand,- suvapaliojau ir apsisukus pasileidau atgal.
Gilus sukretimas Palangos sutikt rusų, I know. Nusprendžiau kad nieko čia nebus. Dar kiek paėjau ir pastebėjau tuntą turistu, kurių priekyje lazdele labai atkakliai mosykavo kažkokia moteris. Pasileidau į artimiausius krūmus. Geriau jau per dilgėles, nei per rusus su lazdom. Su taše ir flip flopsais gi sunkiai apsiginsi. Dar kiek paėjus užmačiau takelį ir dar daugiau turistų. Užlindau už krūmo. Paklausiau. Kalba lietuviškai. Iššokau iš krūmo ir nusikračiau šiaudus nuo šortų. Ant kojos jau ropojo mielos išvaizdos gyvūnėlis- erkė. Nukračiau ir tą. Gal įsisiurbs į kokio turisto šunį. Tegul. Amžinas ratas. Sekiau paskui litovskus. Priėjom pakrantę. Tą patį takelį kuriuo atėjau. Išsitraukiau žemėlapį ir susisukau į ruloną. Prisidėjau prie akies. 1. Nieko neartino, net kai zūmą pilnai atsukau. 2. Tiek marozų, tiek įtartinų rusų, tiek piktų čigonų priešakį nemačiau. Nedelsdama nuskubėjau pas močiutė. Po geros amžinybės ėjimo jau stovėjau prie babuškos aplūžusio kiosko. Įėjau į vidų ir pasididžiuodama mečiau krepšį prie močiutės kojų. Pasigirdo skardus dužimo garsas. Susiėmė moterėlė už galvos, o aš iš kišenės išsitraukiau lipaliuko bonkutę.
Močiutė paliko mane dabot verslą, o pati nuėjo pasiciekavint pas Zoselę, gretimam kioskelį. Klijavau sudužusį dramblį. Po gero pusvalandžio parėjo močiutė. Po dar poros minučių pradėjo kalbėt mano pilvukas. Močiutė nieko nelaukus iš kampo pagriebė tašę, ištraukė pusbitonį kompoto, 6 kotletus, 8 agurkus ir servyzą. Prikrovė lekštę, pripylė pusę litro kompoto ir įbruko man.
- Valgyk Liepa, nes paskui neaugsi,- pasakė ir pasiėmus lėkštę atgal susmulkino kotletą.
Pašnairavau. Mano ūgio ir sudėjimo žmogui, tokių dalykų nedera sakyt. Kaip ir klaust ar žaidi krepšinį. Aš tai mielai, bet krepšinis su manim nežaidžia. Sukišau pusę močiutės kotleto burnon, o ta žiūrėjo į mane patenkintom meilės sklidinom (kaip puodukas su kompotu- jis irgi sklidinas meilės) akim. Nukandau pusę agurko, tas užstriko gerklėj, ten truputėlį pavasarojo ir nuslinko toliau.
- Labai jau tu vaikeli perbalus, gal dar kotletuką vieną,- pasiūlė, nors kotletas jau gulėjo mano lėkštėje.
Ir niekaip neprasišvietė, kad žmogus vos nenumiro ką tik. Taip ir sėdėjau iki vakaro, klijavau molinukus, gintaro padielkas ir klausiau močiutės pletkų apie kaimynę, kurios anūkas mašinas varinėja (esa $perekupas$). Pamačius, kad aš neklausau ir ne ta puse katinukui priklijavau ausis, babuška prabilo.
- Eik va prie jūros, va saulė laidoj. Gal dar nemačius taip gražiai ten tam didmiestį,- pasakė ir palingavo galva.
Trenkiau ranka per galvą. Močiutė susibalamutino. Savo tašėj sugraibiau knygą. Palinksėjau, įsispyriau į tapkes ir žengiau ant smėlio. Tada nusiaviau tapkes ir nusikračiau nuo kojų smėlį. Paėjau kiek arčiau jūros. Įbridau. Iki kauliukų (blauzdų?). Išbėgau iš vandens. Išsimaudysiu namie. Iš kažkur išgirdau juoką. Pasitiesiau treningą ant smėlio ir dribau ant dubcės, o ją nudiegė baisinis skausmas. Atsistojau ir patraukiau treningą toliau. Pasiėmiau šaką, kuri apkoliečino mano bundeles. Pradėjau braižyt ant smėlio. Po kiek laiko pradėjo ryškėt pentagramos bruožai. Ant manęs užkrito šešėlis.
- Tu gal iš dailioškės kokia būsi?,- skardus juokas.
Atsisukau. Prieš mane stovėjo tie patys marozai ir dvi marozė. Viena labai nekantravo, o kita labai trypčiojo. Turbūt silpna pūslė.
- Exorcizamus te, omnis immundus spiritus,- pradėjau.
Blondinas priekį žiopsojo paklaikę, kiti lėtai pradėjo slinkt atgal. Visas naglumas dingo.
- ...omnis satanica potestas, omnis incursio,- tęsiau.
Panelė su netikra tatūške ant kojos pradėjo tįst blondešką kuris tebežiopsojo:
- Aijnam nuo šitos nesveikos kaimieties,- stiprus Marijampolėtiškas akcentas ir dar stipriau tariama "s" raidė.
- ...infernalis adversarii, omnis legio, omnis,- sakiau toliau ir žiūrėjau kaip visi tolsta.
Susisarmatinau. O jie susisarmatino pirmiau. Atsisukau ir pradėjau žiūrėt saulėlydį. Ne tą apie vampyrus, bet irgi gerą. Kaip tik rodė.

Yap I'm back. Lyg tycia puse teisiu issilaikiau. Tuoj ir as galesiu pralekt.