Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Mirtis buvo nenuspėjama.
Niekuomet negalėjai būti tikras ar tas oras, kuris patenka į tavo plaučius nebus tavo paskutinysis ir kiek ilgai galėsi tverti kęsdamas fizinį skausmą kraujui srūvant iš žaizdų. Niekuomet negalėjai žinoti ar pro tave beprotišku greičiu skriejantis automobilis nebus tas, kuris pražudys tave dėl stipraus smūgio, ar autobusas, kuriame sėdi, nebus tas, kuriame tu įkvėpsi savo paskutiniuosius oro gurkšnius.
Ir, ak Bela bijojo mirties. Ji bijojo to į kokią painiavą ji gali patekti vos jos akys užsimerks tam amžinajam miegui. Ji bijojo to kas laukia jos artimųjų vos jie sužinos, jog jos nebėra gyvųjų tarpe. Ji bijojo mirti, tačiau tai nebuvo didžiausia jos baimė, nes ji puikiai žinojo, kad dėl jos atsargumo ta lemiama akimirka jai neišauš taip greitai kaip vieninteliam asmeniui, kuris galėdavo priversti jos širdį plakti tokiu greičiu, jog ji lipo per jos gerklę.
Bela bijojo Akeišos mirties. Ji bijojo to su kokiais jausmais ji pabus sekantį rytą, ji bijojo kokios emocijos ją apims vos ji suvoks, kad jos akys niekuomet neišvys tų lūpų suformuojančių pašaipią šypseną, ausys negirdės to absurdiško juoko. Bela bijojo dėl nerūpestingos ir laisvos Akeišos.
Tad, kai tą paskutiniąją liepos mėnesio dieną, nors labiau tai buvo rugpjūčio pirmosios rytas, kelios minutės po keturių ji išgirdo ne itin garsų beldimą į savo medines buto duris mergina nebuvo nė kiek nustebusi. Pakilusi nuo savo minkštos, kiek nusitrynusios ir tarpuose traškučių likučius slepiančios sofos ji patraukė link siauro koridoriaus sustodama priešais tamsią medieną ir leisdama pro jos suskeldėjusias lūpas išsprūsti atodūsiui. Po keleto akimirkų, kurias ji paaukojo dvejonėms, mergina sugriebė rankeną bei pasukusi raktą buvusį spynoje tiesiai po ja atlapojo duris leisdama savo akims susidurti su ta puikiai pažįstama, ganėtinai kvaila šypsena, priklausančia į sieną atsirėmusiai sidabrinių plaukų savininkei.
Žengusi kelis žingsnius į šoną Bela plačiai atlapojo duris įleisdama jaunesniąją merginą į savo apartamentų vidų bei tyliai užverdama jas po savęs. Rudaplaukė nesijudino iš vietos tiesiog žiūrėdama kaip stengdamasi nepriminti savo kairiosios kojos aštuoniolikmetė eina link jos virtuvės bei atsiremia į joje esantį stalą, lygiai tą pačią vietą kaip ir praėjusias naktis. Vyresnioji neprieštaravo net žinodama, jog visas purvas nuo Akeišos drabužių gali ištepti jos baldus, ji neprieštaravo net tuomet, kai paėmusi jai priklausantį ir stalo viduryje gulėjusį baltą rankšluostį baltaplaukė prispaudė jį prie savo kraujuojančios lūpos ir atlošė galvą iškvėpdama.
Pasukusi raktą ji patraukė ta pačia trajektorija, tačiau pasiekusi šviesiaplaukę jiapėjo stalą ir sustojo prie spintelės atsukdama nugarą į merginos pusę bei pripildydama arbatinį vandeniu iš čiaupo. Vos jis buvo įjungtas ir vanduo pradėjo kaisti Bela greitai apsisuko leisdama savo ilgiems plaukams, surištiems į aukštą kasą ilsėtis ant jos peties. Jos plačios, rudos akys stebėjo kaip Akeišos dailūs antakiai susiraukia jai pažvelgus į nemažą kiekį kraujo ant baltos medžiagos.
