Atsiprašau

1

Sagstausi baltų marškinių sagas, nekenčiu marškinių. Mieliau pasirinkčiau marškinėlius trumpomis rankovėmis, bei užsimesčiau odinį švarką, tačiau Treisės tėvai mus pakvietė pavakarieniauti kvailame prabangiame restorane, kurio pavadinimo net negaliu ištarti.

-Atrodai kvailai. - sušvokščia juokdamasis Oliveris ant sofos kimšdamas buritos kai aš išeinu iš savo kambario.

Tėvas man nomuoja butą, o kartu gyvena ir Oliveris. Viskas paprasta.

-Gerai, seni, užsičiaupk. - pavartau akis.

Jeigu jis nebūtų mano geriausias draugas mielai duočiau vieną, kitą pamokymą į veidelį.

Šviesiaplaukis tik nusivaipo, bet šypsena nuo jo veido nedingsta, šis paima pultelį nuo kavos staliuko ir junginėja kanalus bandydamas rasti ką galėtų vakare vienas pažiūrėti. Kiek suprantu šiandien jam nesiseka.

-Treisės tėvams manai patiks, kad ji važiuos su mumis į tavo gimtinę? Juk ji turėtų praktikuotis savo būsimąjai modelio karjerai kaip sako jos motina, argi ne? - paklausia Oliveris, o aš atsidūstu.

Tiesa, sakant tai suktas reikalas. Treisė tikrai atrodo kaip tikras modelis. Aukšta, ilgakojė, šviesiais iki užpakalio plaukais. Visai kaip tos tuštutės, tačiau kiek Treisė apsimestų, bet nėra kvaila. Ji moka daug dalykų, bet jos motina kiša ją į modelius. Nors tiesą sakant ta mergina gali, bet kuo būti. Myliu ją.

-Manau motina pasius, bet vėliau esu įsitikinęs, kad Robas įtikins ją jog aš parvešiu jų dukrą gyvą ir sveiką po dviejų mėnesių.

-Dievaži, jaučiu nostalgiją, kad rytoj paskutinį kartą grosim šią vasarą. - sumurma nepatenkintas Ovis ir pasikaso galvą. -Nuplauks nemažai svarų.

Tiesą sakant mes pinigų daug negaunam už tai, kad grojame, nes dažniausiai pasirodome baruose... Pasiseka, kad kiekvienam nuskyla po kokią dvidešiimt svarų.

-Džeimis mums sakė degti pragare, kad jį paliekam ant ledo. - pasakau ir sugriūnu ant kitos sofos prieš Ovį.

-Tikiu... Vargšas iš grupės liks vienas. - mudu tik nusijuokiame, o aš vis stebiu laikrodį telefone, kuris rodo be dešimt septynios. Septintą turiu išvykti.

Per trejus metus pasikeitė daug kas. Pasikeičiau aš. Esu beveik įsitikinęs, kad nebesu toks šiknius. Pasikeitė mano požiūris į merginos. Jaučiu sąžinės graužatį dėl Viltės ir Deli. Ypač dėl Deli. Norėjau kažkada atsiprašyti, bet pas mane drąsos labai mažai. Tačiau su manimi liko visos mano paslaptys ir baimės. Vis dar sapnuoju košmarus, pabundu naktį išpiltas prakaito, o tai jau tęsiasi daugiau nei penkerius metus.  Bet turbūt dabar tai jau mano gyvenimo būdas.

-Gerai man laikas. - atsakau po tylos, kuri vyravo. Dar ranka greit perbėgu per savo kiek ilgokus plaukus. Manau man visai būtų laikas apsikirpti.

Išeinu paskubomis pro duris, jas per garsiai užtrenkdamas. Nueinu prie lifto. Nežadu dabar lipti aštuonis aukštus, jokiu būdu.

Kai išeinu į gryną orą mane pasitinka vis dar daugiau, nei dvidešimt laipsnių temperatūra. Ši vasara ypač jaučiasi karštesnė, nei praeitos.

Prieinu prie savo audi, kuriai vos treji metai. Tėvo dovana. Tas šmikis bando vis dar įtikti. Tegul bando, juk dovanų neatsisakysi, o aš jo tyliai nekęsiu.

Išvairuoju iš gatvės ir stengiuosi patekti į centrą, tačiau dabar rodos piko valanda. Pradedu nerimauti, kad galiu pavėluoti. Barbenu per vairą pirštais, o tada dar pradeda skambėti telefonas. Suirztu ir įjungiu garsiakalbį, akylai stebiu kelią.

-Sveikas. - išgirstu savo jaunėlio brolio balsą. Jis manęs nekentė daugiau nei metus, bet vasarą prieš dvejus metus buvo čia atvykęs ir mes susitaikėm. Mane sąžinė graužia ir dėlto, kad norėjau įskaudinti savo mąžąjį brolį. Dabar paauglio Kriso nebėra. Man kitą savaitę dvidešimt dveji ir turiu elgtis kaip žmogus, o ne paskutinis pašlemėkas. Gerai, geras turiu būti ne visiems. -Norėjau pasitikslinti detales dėl trečiadienio jei tu neužsiėmęs.