Šviesa Tamsoje

29

- Sveiki visi susirinkę gerbiami moksleiviai, - pasisveikino Ponas Lemisteris. - Šiandienos tema bus Antrasis pasaulinis karas, - džiaugsmingai pasakė ir nusišypsojo. Visi atsakėme Jam tuo pačiu. Staiga pastebėjau, jog ant stalo pasidėti užmiršau istorijos knygą, tai buvo neatsiejama pamokos dalis. Pradėjau kuistis savo tašėje, kai pasijaučiau taip, lyg į mane kažkas spoksotų. Ir tikrai taip, tai buvo Dženis. Nežinau kodėl, bet jis neatitraukė nuo manęs akių. Dar labiau stebino tai, kad jis į mane žiūrėjo visiškai rimtu veidu ir atrodė kažką įtemptai mąstė. Dženiui tai buvo nebūdinga, jis visada garsiai juokdavosi ir niekada nebūdavo rimtas. Tipinis populiarus mokyklos vaikinas. Tai pykdė ir erzino mane, nenorėjau jokio dėmesio iš jo, jis mane erzino. Pagaliau apčiuopusi knygą nusisukau ir padėjau ją ant stalo prieš save. 

Kad ir kaip dievinčiau Lemisterio pamokas, šiandiena tiesiog negalėjau susikaupti nė vienoje pamokoje. Mano mintys skraidė visiškai kitur. Pradėjau galvoti apie savo ateitį, ką veiksiu po mokyklos ir kaip mano gyvenimas atrodys po 10 metų. Mano apmąstymuose nepastebėtos neliko ir mano ateinančios studijos, juk noriu studijuoti verslą, visada norėjau. Tiesa pasakius.. Dabar dėl to abejojau. Vis labiau jaučiu, kaip gyvenime išbandyti noriu viską, nes tik tada atrasiu tikrąją save....

- ... trukęs nuo 1939 m. iki 1945 m., - staiga pakėlusi galvą išgirdau ir vėl pasinėriau į savo mintis. 

Jei tik galėčiau dabar pat įsėsčiau į lėktuvą ir skrisčiau į pasaulio kraštą. Argi ne puikiai skamba? Kartais taip norėčiau pabėgti nuo visko ir pasilikti tik su savimi. Norėčiau pailsėti, atsikratyti neigiamų minčių ir tiesiog džiaugtis gyvenimu. 

Pasiėmusi savo užrašų knygelę pradėjau piešti širdeles. Įprotis. Kai lieku su savimi ir savo mintimis visada piešiu tik jas. Tačiau dabar tai man nepatiko, staigiai užverčiau vieną puslapį ir akis įsmeigiau į tuščią popieriaus lapą. Norėjau vėl pradėti keverzoti, kai išgirdau šurmulį.

- Greičiau kvieskite sesutę, - pradėjo šaukti klasės seniūnė viena ranka padėdama laikyti mokytoją. Ponas Lemisteris buvo sukniubęs ir iš skausmo susiėmęs savo skaudančią koją. Jį laikė keli klasės vaikinai. Netekau žado, to tikėjausi mažiausiai. Buvo taip skaudu matyti savo geriausią mokytoją tokios būsenos. 

- O Dieve, - sušnibždėjau sau po nosimi. Po kelių sekundžių į klasę įsiveržė sesutė ir atsiklaupusi prie Pono Lemisterio bandė prašnekinti Jį. Gaila, bet nesėkmingai. Viskas, ką galėjome girdėti buvo tik skausmingos Lemisterio aimanos. 

Kai greitoji medicinos pagalba ant neštuvų išsivežė mokytoją visi likome stovėti išsigandę ir tokie bejėgiai. Tokiais momentais supranti koks svarbus ir trapus yra Tavo gyvenimas. 

Reikia branginti kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę.

Tiesiog branginti savo gyvenimą, nes Jis toks vienintelis.