The Only Answer - Innocent |STYLES|

Part 55

Harry pov*

- Anastasia, nusiramink ir paaiškink ką tu turi omenyje? - susiraukiau stebėdamas perbalusį merginos veidą. Blausioje šviesoje jis atrodė it perregimas.

- Turi eiti. - purtė galva mergina, ir jos palaidi, susivėlę plaukai užkrito jai ant veido.

Staigiu judesiu nusiplėšiau marškinių rankovę ir dar kartą perplėšęs ją per pusę, aprišau ją aplink kraujuojančia Anos šlaunį. Iš jos lūpų išėjo garus aiktekėjimas ir ji sučiupo mano dilbį stipriai jį suspausdama.

Žinojau, kad nedelsiant reikia ištraukti kulką Anai iš šlaunies ir sustabdyti kraujavimą, kol ši neteko dar daugiau kraujo. Ji ir taip atrodo nusilpusi, o šautinė žaizda tikrai neteikia džiaugsmo ir jėgų.

Nedvėjodamas užsikišau ginklą už kelnių diržo ir atsargiai pakišęs savo rankas po Anastasia, pakėliau ant rankų. Jos kūnas sutrūkčiojo, o akyse pasirodė ašaros. Jos žandikaulis buvo kietai suspaustas ir aš žinojau, kad jai skauda.

Prakeikiau save už tai, kad sukėliau jai šitiek skausmo. Ir viskas tik per mane.

Jei nebūčiau toks savanaudis, koks dabar esu, Anastasia niekada nebūtu sutikusi manęs ir jai nereikėtu kęsti viso šito mėšlo.
Ji mane pakerėjo, tiksliau užbūrė savo nekaltumu. Kad ir kiek esu turėjęs moterų, bet nei vienos taip netroškau kaip Anos. Ši mergina yra tokia nekalta, graži, iš geros šeimos. Bet svarbiausia - ji tyra. Niekieno nepaliesta. Tik manęs.

Jos kūną pažįstų taip gerai, kaip sąvąjį. Žinau, kur reikia paliesti, kad Anastasia akimirksniu užsidegtų. Joje aš buvau pirmasis vyras ir toks liksiu amžinai.

Vos iš čia ištrūksime, akylai saugosiu ją. Sustiprinsiu apsaugą ir daugiau niekas negalės jos nuskriausti.

Parodžiau per daug savo jausmų viešumoje Anai, tad priešai tuo pasinaudojo ir puolė mane nepasiruošųsį. Rado įskilimą mano šarvuose.

Bet taip jau nebus. Metas susiimti. Galvoti šalta galva.

- Kristupai, Derekai - laikydamas savo rankose Anastasia, kreipiausi į vyrus. - Nešdinamės iš čia.

Anastasia pov*

Jaučiau skausmą ir silpnumą visame kūne. Beprotiškai skaudėjo pašautą šlaunį.
Per užrištą žaizdą sunkėsi kraujas ir esu tikra, kad netrukus jis persisunks per suplėšytų Harry marškinėlių medžiagą.

Padėjusi savo galvą ant tvirto vaikino peties, užmerkiau savo akis ir stengiausi išlikti budri ir visomis valios pastangomie neprarasti sąmonės.

Taip tik dar labiau apsunkinčiau susiklosčiusia padėtį.

Du raumeningi vyrai žingsniavo pirmą mūsų ir akylai stebėjo aplinką. Harry nešė mane ir aš kas keletą akimirkų jaučiau jo susirūpinusių akių žvilgsnį.

Staiga išgirdau kurtinantį garsą ir krūptelėjau. Harry akimirksniu sustojo. Jo kūnas įsitempė ir aš kiek pramerkiau akis.

Aplinkui buvo aklina tamsa, nedegė jokios lemputės. Tvyrojo keistas kvapas ir aš pažvelgiau į Harry neperprantamą veidą.

- Styles, pagaliau susitikom. - tarsi iš po žemių pasigirdo balsas ir aš apsidairiau. Bet nieko nebuvo matyti. Tik aklina tamsa.

Harry vyrai stovėjo priešais mus. Budrūs ir pasiruošę pulti. Jų tvirtose rankose buvo šautuvai ir mane nukrėtė šiurpas.

Aplankė negera nuojauta.

- Nesislėpk kaip bailys tamsoje ir išlįsk, Collins. - Harry balse nebuvo nė lašelio gyvybės. Jis buvo šaltas ir tvirtas.

- Tavo tėvą pavyko nugalabyti, pavyks ir tave. - kraupus vyro juokas sukėlė dar didesnę baimę manyje. Ir jis sklido tarsi iš diktafono. - Manęs čia nėra. Esu toli nuo šios vietos. Sudegsi kartu su savo sužadėtine bei sėbriais ir valdžia pagaliau atiteks teisėtam valdovui.

- Styles neįmanoma nužudyti. Mes gyvuosime visada.
Tau nepavyks nuversti manęs nuo valdžios.

- Esu toks pats kaip tavo tėvas. Jis tapo silpnas, nes buvo suvystytas tavo mergšės motinos. Taip pat, kaip ir tu šios. - Collins kalbėjo toliau. - Valdovas turi būti šalto proto, sugebantis valdyti ir įsakinėti savo žmonėms. Manęs nesuvilios jokios mergšės. Moterys skirtos tik giminės pratęsimui. O aš įpėdinį turiu.
Tad sudie, Styles. Deg pragare.

Staiga viskas nutilo. Pasigirdo keistas spragtelėjimas. Ir mano nosį pasiekė degėsių kvapas.

- Kas per... - ištarė Harry , kai iš tolo ėmė slinkti ugnies liepsnos.