Pasigirdo sunkūs, triukšmingi žingsniai, laiptais kažkas lipo. Tai negalėjo būti kas nors iš klubo, visi klubiečiai jau buvo susirinkę. Gal koks nors naujokas, pamatęs reportažą apie klubą per TV. Man patinka naujokai, jų reakcijos, kai jie pamato Revoliucionierių ateinant mane pasiimti, būna stulbinančios.
Kažkoks tipas įžengė vidun. Na ir vėpla, buvo pirmoji mano mintis. Jis atrodė keistai. Sunku buvo suprasti, kiek jam metų, mes visi čia atrodome jaunesni. Jis atrodė kaip vaikas, apsivilkęs gerokai per didelį oranžinės spalvos darbininko kombinezoną. Kelnių galai buvo sukišti į didžiulius batus. Ant galvos buvo užsimaukšlinęs džemperio gobtuvą, o be viso to dar vilkėjo didelę juodą pūkinę striukę, nors buvo birželis ir lauke tvyrojo karštis. Jis atrodė labai išsigandęs ir sutrikęs dairėsi aplink.
Aišku, tai nieko tokio, kad naujokas jaučiasi nedrąsiai, mes visi tą supratome. Bet tada naujokas pasakė:
- Laba diena, mielieji vartotojai.
Jo balsas nuskambėjo tvirtai ir užtikrintai. Gal net kiek pašaipiai, arba man pasirodė. Balso tonas nesiderino su jo laikysena, o kreipinys buvo keistas. Kas gi kreipiasi "mielieji vartotojai" , ir dar atėjęs į naują kolektyvą? Mane apėmė bloga nuojauta.
Klubiečiai buvo nusiteikę draugiškai, Karstenas pasakė "sveikas atvykęs" ir žengė į priekį paspausti naujokui rankos.
Naujokas išsigandęs kone instinktyviai atšoko atgal.
Mes apsimetėm nepastebėję, iš jaudulio daug ko gali nutikti.
Karstenas padavė jam ranką, nusišypsojo ir prisistatė:
- Karstenas.
- Aha, Karstenas, - paspausdamas jam ranką pakartojo naujokas kiek ironiškai. - Laba diena, mielas Karstenai.
Jis atrodė išsigandęs ir įžūlus vienu metu.
- Kuo tu vardu? - paklausė Karstenas, draugiškai šypsodamasis.
- Elijasas. Be to, aš mažas pagal savo amžių.
- O kiek tau metų?
- O tau?
- Man keturiolika, - pasakė Karstenas.
- Man irgi! - atšovė naujokas.
Apsidairiau. Klubiečiai atrodė nusiteikę draugiškai. Aš pagavau save svarstant, kaip reaguos naujokas, pamatęs Revoliucionierių ateinant pas mane. Kažkodėl jaučiausi, kad negaliu nuspėti. Klubiečiai vienas po kito prisistatė Elijasui, aš irgi. Jaučiausi nejaukiai.
Kažkas jame buvo negerai. Nebe apranga, ji atrodė nekalta palyginus su kažkuo jame pačiame. Visi jo judesiai buvo kažkokie keisti. Jis judėjo kažkaip desperatiškai, lyg būtų ką tik išsilaisvinęs iš pančių. Netgi įsivaizdavau matantis pančių žymes ant jo rankų. Jis reagavo į kiekvieną, menkiausią kitų judesį ar garsą. Atrodė, lyg panika būtų nuolatinė jo būsena. Tačiau tai nebuvo panika, jis nebuvo išsigandęs, jis pasitikėjo savimi.
Atrodė kaip du žmonės viename.
Nesąmonė taip galvoti. Kuo tai skyrėsi nuo kito išsigandusio, tačiau bandančio tai nuslėpti vaiko?
Klubiečiai buvo draugiški jam. Kiekvienas pasakojo kažką apie save, apie klubą. Kažkas, kaip visada, neištvėrė, parodė į mane, pasakė, štai Tonis, jo giminaitis yra pats Revoliucionierius, įsivaizduoji?
Aš patvirtinau. Ne visai giminaitis, bet koks skirtumas.
Elijasas įsmeigė žvilgsnį į mane. Pasijutau nejaukiai. Jis nelaiko, kad pažinoti Revoliucionierių yra šaunu. Nesidžiaugs, kai jis ateis į klubą. Jis laiko save aukščiau viso šito. Jo nuomone, aš kvailas ir apgailėtinas.
Jis nieko man nepasakė, net nebuvau vertas jo dėmesio.
Kiti klausinėjo visko apie jį. Ką mėgstantis veikti? Kur gyvenantis? Kokią mokyklą lankantis?
Elijasas nelankantis mokyklos. Gyvenantis pramonės rajone, fabrike, mielieji vartotojai. Mėgstantis... na pažiūrėsim, ką.
Taigi jis nelankė mokyklos, kaip ir aš. Galbūt keisti jo judesiai yra dėl kokio genetinio sindromo. Aš jau pasigailėjau galvojęs apie jį taip negerai.
Bet kažkas su juo vis tiek buvo ne taip. Gerai, jis turi genetinį sutrikimą, dėl kurio yra žemo ūgio ir jam sunku judėti, gerai, jis jaučia nepilnavertiškumą, todėl rengiasi ekscentriškai ir bendrauja įžūliai. Bet ne tai. Kažkas jame sudarė tokį įspūdį, lyg norėtųsi, kad jis tuoj baigtų visa tai, pažvelgtų į mus, nusijuoktų, ir taptų aišku, kad čia buvo tik pokštas. Tada palengvėtų.
Jo visa kalbėjimo maniera buvo kažkokia... nenatūrali. Jo veido išraiškos atrodė dirbtinės. Kažkokios perdėtos, suvaidintos. Nebuvo nė vienos frazės ar veido išraiškos, kurią galėčiau įvardinti kaip tikrai dirbtinę, tačiau bendras vaizdas atrodė nenatūralus.
Staiga supratau. Įspūdis buvo toks, lyg jis kalbėtų per televizorių. Ne sėdėtų čia tarp mūsų, bet būtų rodomas TV ekrane.
Lyg storo stiklo siena atskirtų jį nuo manęs, taip aš jaučiausi. Aš matau jo išorę, girdžiu jo kalbą. Bet jo paties čia nėra.
Aš tikėjausi, kad daugiau į klubą jis nebeateis.
Bet jis atėjo dar porą kartų, o tada dingo.
Kitą kartą jis pasirodė po metų ar daugiau.
Klubiečiai buvo labai draugiški, visi džiaugėsi, kad jis grįžo, klausinėjo, kur jis buvęs, ką veikęs per tuos metus.
- Per metus? - paklausė Elijasas.
Jis teigė čia buvęs dar visai neseniai, tikrai niekur nedingęs. Sakote, net metus nebuvau? Net nepastebėsi, kaip tas laikas prabėga.
Ką gero jis veikęs per tuos metus, kaip šiaip gyvenantis?
Jis nieko nežinantis apie jokius metus, viską pamiršęs. Ir mus, mieluosius vartotojus, buvo pamiršęs, gerai, kad prisiminė.
Aš susierzinau, kiekvienas jo atsakymas buvo toks, kokio šiaip nesugalvosi. Atrodė, kad jis žaidžia kažkokį žaidimą su mumis. Va tuoj, jis nusišpysos, pažvelgs į mus, ir visi pasijuoksim, o tada pasirodys tikrasis jis. Pasakys, jėėė, iš tiesų tai aš savas bičas, vaidinau, jog esu televizoriuje, jau beveik patikėjot, ar ne?
Kiti galvojo, kad toks jo elgesys reiškia nenorą atsiverti. Kiekvienas pats renkasi, kiek kalbėti, sakė Karstenas. Mums visiems teko patirti gyvenime visko, ar ne, patirtys palieka randus, užaugina storą odą. Jis agresyvus, bet nepuola kitų.
Agresyvus ar išsigandęs, paklausiau aš.
Geras klausimas. Gal... kaip užspeistas į kampą? Mokykla, patyčios gali palikti visokių pasekmių, gerai, kad tu jos nelankai, Toni.
