Good girls LOVE Bad boys H.S

2013 Birželio 2-oji..

Jisai mane taip buvo apakinęs jog viską mačiau pro rožinius akinius. O dabar vis labiau pastebiu jog jis nėra toks geras koks atrodė per pirmąjį mėnesį.

Bet nieko negaliu padaryt, nes vien jau jo akys įstrigo taip giliai, jog nepajėgiu ir nemanau jog kada pajėgsiu jas ištrint iš savo vaizduotės.

- Ateik čia, pasakiau,- sukalbo kiek piktelėjęs vaikinas. – Nu ateik. Būk gera. Noriu jog pačiulptumei.

- Ką? – sutrikusi kiauktelėjau.

- Juokavau. Bet bent tau dėmesį atkreipei,- kalbėjo nutaisęs šelmišką grimasą. Priminė velnią žaliom akim. – Ateik gražiuoju. Nes jei ne. Rimtai užsimanysiu jog pačiulptumei.

Ir atėjau. Kas beliko. Esu dabar jo mašinoje. Nežinau, jis atsivežė mane kažkur į miškus. Ir kam viso to reikėjo aš nežinau.

- O dabar apžerk mane,- kalbėjo jo lūpos, o manyje degė ugnis persipinusi su šiokia tokia baime. Nenumanau ką jis sugalvojęs. – Žerk sakiau. Daugiau nemaldausiu,- suryko jis ir vožė man per ausį. Pripažinsiu skaudėjo ir norėjau apsiašarot, bet sulaikiau tai ir vykdžiau jo nurodymus. Nes nenorėjau daugiau smūgių iš jo, jis gerokai stipresnis už mane. Kiek žinau boksą lanko, tad bus sunku man apsigint, o be to myliu jį kaip bebūtų keista.

- Atleisk, nenorėjau tau trenkt. Tiesiog tu nepaklusai ir aš nesusitvardžiau. Tiesiog pamiršk tai,- atsiprašinėjo ir savo ilgais pirštais vedžiojo palei mano žandikaulio liniją. – Ar labai skauda? – teiravosi.

- Pakenčiama. Nieko praeis. Nesijaudink,- kalbėjau virpančiu balsu, bet aš myliu jį.

- Juk sakiau atsiprašau,- rėkė jis ir spaudė man riešą taip stipriai jog maniau sulaužys jį. – Atleisk man, gerai. Tiesiog paklusk mano taisyklėms ir niekas nenukentės,- toliau tęsė ir ant mano riešo liko jo pirštų žymės. Palinkčiojau galva jog vykdysiu viską, o jo pirštai atsigniaužė.

- Atleidi man?

- Taip. Atleidžiu,- patikinau jį. Nebenoriu daugiau nervinti jo ir matyt kaip tos gražiai smaragdinės akys patamsėja.

Išdrąskė drabužius nuo mano kūno ir visur seilėjo liežuviu. Norėjau juoktis, nes jo liežuvis šliaužiojo kaip sraigė. Bet nulaikiau juoką prisiminusi kas tik ką prieš pora minučių įvyko.

- Tu jau tokia drėgna,- šnabždėjo. – Noriu jog įsileistumei mane. Ir jokių ne.

Kai žaliaakio lūpos ir liežuvis tunojo tarp mano kojų, negalėjau atsipalaiduot, nes kažkas barbenosi į mašinos stiklą.

- Būk ramiai, nes kai taip judėsi galiu dar netyčia ir įkąst.

- Kažkas čia yra. Tikrai yra ir barbenasi į stiklus,- išsigandusi kalbėjau.

- Tai tik stirna. Nurimk, nes ji pasitrins pasitrins ir nueis sau. Nes jei nepaklusi tik pabloginsi viską. Tad geriau būk gera mergaitė,- ramino jis mane, bet tuo pat metu ir gąsdino.

Atlošiau galvą, kai artėjau link pabaigos, o jis atsitraukė.

- Kodėl pasitraukei? – pasiteiravau pasiraukusi, nes neleido pajust malonės iki galo.

- Nes noriu taipogi patirt orgazmą. O kaip jį gausiu jei tik tu kaifuosi. Padėk nusirengt.

Drebančiais pirštais atsaksčiau jo marškinių sagas ir nustumė mane.

- Pakaks. Su tavo tokiu tempu ir žiema ateis.

Mane taip stipriai barškino jog jutau kaip galva remiasi į priekinį langą.

- Aš jau tuoj,- murkė Haris ir mačiau kaip jis atsipalaiduoja, mažum geresnis bus. – Glostyk mane,- suokė atkišęs lūpas į mano kairę ausį.

Liečiau vaikino kūną. Drugelį, kurį spalvinau. Regis tas laikas tik ką buvo, bet jau praeitis. Kaip buvo gera tuomet, kai jis buvo toks geras man, ko nepasakyčiau dabar.

- Kodėl lioveisi? Tęsk,- piktai šukaliojo. Na ir tęsiau ir glamonėjau kūną, kai jis pajutęs pilną orgazmą atlošė galvą ir kartu su juom parvirtome ant kitos sėdynės.

- Gera mergaitė,- tarė glostydamas man plaukus, kai tuo metu mano krūtinė kilnojosi ir sunkiai gaudžiau orą. Ir tik dabar susivokiau jog esu visiškai nuoga priešais jį ir instinktiviai dengiausi krūtinę.

- Nesidenk. Leisk dar pasigrožėt.

Nenoriu vykdyt anei vieno jo nurodymų, bet kas belieka. Nes galiu gauti smūgių ir daugiau, nes vieną jau gavau ir tą primena paraudusi dešinė ausis.

(596 žodžiai)