Nežemiška Galia

2.

Pabudau. Rytoj...
***
Žiauriai norėjau papasakoti mamai, bet kai tik praverdavau burną, mane tarsi suparalyžiuodavo... Nėgalėjau ištarti nei žodžio...

-Mam?,-pratariau.
-Kas yra mieloji?, atsiliepė mama.
-Aš tave labai myliu,- priėjau prie jos, ir stipriai apkabinus pabučiavau į žandą.
-Ahh,aš tave labiau, dukrytė...,- mačiau, kad ji šiek tiek sutriko, bet atsakė man tuo pačiu.

Atsitraukiau ir nuėjau įsipilti šalto vandens. Mane kankino troškulys. Kažin, ar mama ištvers, kai sužinos kad man koma? Aš labai bijojau...

-Megan, laikas miegoti, rytoj važiuosime pas tetą Pegę, ji kviečia mus vakarienės,- išgirdau mamos balsą.
-Jau einu, mam.

Na ką, aš privalau ištverti. Dar kartą peržvelgiau paskutinį sykį savo namus, ir nuėjau į lovą.

***

Gulėjau ir mąsčiau. Negalėjau patikėti ir įsivaizduoti kas ten mąnes laukia... Ir kodėl aš? Juk yra 7 miliardai žmonių, iš kurių jie būtų tikrai ką nors išsirinkę vietoj manęs. Nebuvo to nenoro, bet buvo nenoras palikti mamą...

Su tokiais apmąstymais aš užmigau.

***

-Sveika,Megan,- išgirdau vyrišką balsą.

Prasimerkiau.

-J.Jau?,-sumikčiojau.
-Taip. Štai čia,- senolis parodė į kažkokį didelį sidabrinį akmenį,- tu galėsi matyti kas dedasi tavo namuose.

Pasižiūrėjau į tą "akmenį". Jame pasirodė vaizdas:

Mama sėdi prie mano lovos, kurioje... guliu AŠ. Taip, AŠ. Ji verkia... Ir kaltina save už tai, kas nutiko.

Nejučiom ir aš pradėjau verkti, iš pradžių kūkčiojau, o dabar mano verkimas pavirto tikru žliumbimu.

-Megan, tau reikia nusiraminti, ir eiti pailsėti. Pamokos prasidės 05:30. Keltis teks 05h. Eik, Boneficijus palydės tave į tavo kambarį,- apglėbė mane senolis ir nusišypsojo.