Nakties persekiotojai

Manau, jog mano tėvas išprotėjęs. Tikrai. Aš neišsigalvojau to fakto. Viena iš pirmiausių šių namų taisyklė yra ta, kad negaliu bastytis ilgiau negu iki saulėlydžio. Turiu grįžti namo net ir ankščiau negu iki saulėlydžio. Dar jis kiekvieną vakarą nuleidžia ant langų žaliuzes, prieš tai juos gerai uždaręs. Po to, gerai užrakina ir duris. Net dvejas. Kiekvieną kartą, kai paklausiu, kodėl taip elgiasi, jis atsako: „bijau monstrų". Kokių ir kodėl, man nebepasako, tik apsidairo aplinkui, lyg tie „monstrai", kurių jis taip bijo, galėtų išlysti iš sienų ir čia pat jį suryti. Kai aš buvau dar mažas vaikas, bijodavau kaip ir tėvas tų padarų. Dabar esu pakankamai suaugusi, kad manyčiau, jog visa tai tėra išgalvota pasaka įbauginti man. Taip tęsėsi visus mano septyniolika gyvenimo metų.

Iki aštuonioliktojo.

Vakare, po visos mano gimtadieniui surengtos šventės, ėjau miegoti, kad rytoj galėčiau žvali atsikelti į mokyklą. Prieš pat man įlipant į lovą, išgirdau keistus ir baugius šnabždesius sklindančius iš už lango stiklo. Pasidarė tikrai nejauku. Priėjau arčiau ir labiau įsiklausiusi išgirdau kaip kažkieno nagai drąsko stiklą. Tas garsas nemaloniai perėjo per mano ausis. Per mano nugarą nubėgo šiurpuliukai. Nežinomybės ir to „padaro", esančio už mano lango, baimė užvaldė mane. Dar kartą pasigirdo šnabždesys. Šį kartą jis tarė mano vardą. Nebesusivaldžiau. Suklykiau iš baimės ir kuo greičiau išskuodžiau iš savo kambario. Nubėgusi trumpu koridoriumi tiesiog įpuoliau į tėvo kambarį. Jis skaitė knygą, prieš tai kai sukykiau ir atskubėjau pas jį. Dabar ji gulėjo padėta ant mažo staliuko, o tėvo pilkų akių žvilgsnis tiesiog gręžė kiaurai. Man net nereikėjo ką sakyti. Jis pats viską suprato. Neklausinėdamas apkabino mane ir stengėsi mane nuraminti. Po keletos minučių vis dar drebėjau, bet jaučiausi daug saugesnė. Juk dabar aš esu su tėčiu. Kai vis dar kūkčiodama iš baimės paklausiau kas čia buvo, jis atsakė. Ir šį kartą tikrai nuoširdžiai.

Tai vadinamieji nakties persekiotojai. Šie padarai neturi vieno aiškaus pavidalo. Jie kaip šešėlai, be akių, be kūno ir be sielos. Ir jie medžioja mane. Na, ne tik mane, bet visas mano giminės moteris. Štai kodėl aš niekada nemačiau nei savo motinos, nei savo senelės. Jas pasiėmė tie monstrai. Dabar jie laukia ir manęs. Atrodo, kad visa mano giminė yra užkeikta. Tik dabar sužinojau, kur dingo mano mama ir močiutė ar tetos. Jos visos buvo pasiimtos tų pabaisų. O jeigu aš nebūsiu atidi ir suklysiu, pažeisiu nors vieną taisyklę, mane ištiktų toks pat likimas. Tėvas visai ramiai paaiškino, kad vaikai, nors ir kokie jie protingi būtų, nesugeba išgirsti tų nakties persekiotojų. Juos girdi tik pilnametystės sulaukę jaunuoliai. Tiksliau tariant, jaunuolės. Ir kodėl, jis nežino. Vėl nežino. Ir lieka tas klausimas kyboti tarp mūsų.

Nebesudėjau bluosto visą naktį. Įkyrios mintys ir šnabždesiai sklindantys pro langą vertė susimąstyti ar aš nesikraustau iš proto. Tėvas juos irgi girdi. Tai tikriausiai dar mano protas yra bent kiek sveikas. Pati sėdėjau ant tėvo lovos krašto ir stengiausi nemąstyti apie laukiančią ateitį. Vos tik pagalvodavau apie monstrus, mane vėl iš naujo nukrėsdavo šiurpas. Tie besieliai padarai užsimanė nusivesti ten iš kur nebėra grįžtama. Labai miela. Ką gi. Ryžtingai papurčiusi galvą nusprendžiau nepasiduoti nakties persekiotojams. Kovosiu su jais iki paskutinio kraujo lašo. Pagaliau pakilau nuo patalo ir nuėjau į savo kambarį. Eidama vis krūpčiojau nuo šnabždesių sklindančių, atrodo, iš visur. Po kelių sekundžių viskas nutilo. Nustebusi apsidairiau aplinkui. Koridoriuje besigirdėjo tik mano neramios širdies dūžiai. Lėtai tipenau basomis kojomis per šaltas medines grindis, stengdamasi nesukelti triukšmo. Pagaliau pasiekiau savo kambario duris. Atsargiai pravėriau jas ir apsidairiau. Visas kambario turinys skendėjo prietemoje. Balsų nebegirdėjau. Truputi ramiau pasidarė, kai aplink tvyrojo tyla. Greitai įsliugiau į lovą ir susirangiau po patalais. Stipriai užmerkusi akis svajojau kuo greičiau panirti į sapną ir bent truputį pailsėti.

Dienos ir toliau ėjo paprastai, kaip ir kiekvieną kitą mano buvusio gyvenimo dieną. Skyrėsi tik tas, kad nuo šiol kiekvieną vakarą girdėjau juos. Tuos šnabždesius, vis dar verčiančius mane krūpčioti iš išgąsčio. Aš dar niekaip su tuo nesusitaikiau ir neapsipratau, kaip mano tėvas. Tai atrodė pernelyg nežmoniška ir antgamtiška. Tiesiog. Kiekvieną vakarą grįždavau namo ir užsirakindavau duris ir uždarydavau visus langus. Nesinorėjo būti pagrobtai tų pamišelių monstrų.

Iki šiandienos.

Dabar yra žiemos vidurys. Šaltas šiaurės vėjas drasko nuogus medžius savo lediniais pirštais. Jis drabsto dideles snaiges visur, kur tik pakliūva jo ilgos permatomos rankos. Laikrodis mušė pusę keturių vakaro. Saulė jau baigė nusileisti už horizonto linijos, kuris ir taip vos matėsi. Skubiai bridau per pusės metro aukščio pusnis. Vis labiau nervinausi ir nerimavau. Nežinau, kas nutiks, jei aš nespėsiu grįžti namo. Pasidavusi savo nerimui ėmiau bėgti. Bėgau klupinėdama ir slidinėdama ant ledo paviršiaus. Dar vienas kilometras. Turiu suspėti. Bet dėl to nesu visiškai tikra. Saulės besimatė tik menkas ruoželis. Šešėliai supantys mane palengva ilgėjo ir siekė mano kojas. Buvo belikę kokie penki šimtai metrų iki namų durų, kai saulė pagaliau visiškai pranyko. Tą pačią sekundę išgirdau juos. Šnabždesius. Jie supo mane iš visų pusių ir buvo daug garsesni nei ankščiau. Tiesiog vedė mane iš proto. Baimė sulaukti tokio pat galo kaip ir mano mama vertį mane skubėti tolyn.

Staiga pajutau šaltą delno prisilietimą sau prie skruosto. Suklikusi iš baimės žengiau atatupsta. Koja slystelėjo ant ledo ir su trenksmu pargriuvau ant kietos žemės. Bandžiau kuo greičiau atsistoti, bet tik slidinėjau ant ledo. Pagaliau pasidaviau. Susiriečiau į kamuoliuką kaip ežiukas. Šnabždesiai niekaip manęs nepaliko. Palengva jie tapo kitokie. Mielesni, jei taip galima pasakyti. Jie švelniai kvietė mane pažvelgti į juos. Tuomet išgirdau malonų moters balsą tariant mano vardą. Nė pati nežinau iš kur sužinojau, kad tai mano mamos balsas, bet aš tai žinojau. Pakėlusi galvą išvydau ją stovint šalia manęs. Ji laikė ištiesusi ranką į mane. Vedama nežinomo instinkto paėmiau savo motiną už rankos. Tuomet viskas nušvito švelnia ir malonia balta spalva. Ne to purvino balto sniego. Kitokiu baltos spalvos atspalviu.

Daugiau nieko nebeprisiminu. Mano visa atmintis pranyko.

Aš pati pranykau iš pasaulio.