Pirmas skyrius

39 3 0
                                    

- Leonora! Kelkis, juk nenorėtum paveluoti! - iš virtuvės pašaukė mama. Nors pabudus esu jau seniai, taip ir neprisiruošiau išlipti iš lovos, todėl, kad atsikėlus prasidės svarbiausia mano gyvenimo diena, o aš tam nepasiruošus. Gulėdama girdžiu įprastinius garsus: kepamos kiaušinienės čirškėjimą, nacionalinių žinių vedėjo Kainemano Flėjaus monotonišką balsą ir Svėjaus su tėčiu balsus. Kai pagaliau išgirstu jog žinios baigiasi ir svetainę užlieja mūsų šalies himnas aš pagaliau išsiropščiu iš lovos. Palindus po dušu neskubu ir stoviu po karštu vandeniu, nors žinau, jog laiko neturiu, kol pasigirsta žinomas pyptelėjimas ir moters balsas praneša, kad šiandienos karšto vandens normą išnaudojau. Išlipus iš dušo pažvelgiu į veidrodį, nors šiandien oficialiai tampu suaugusi, išvaizda nesiskiria nuo vakar. Mano išvaizda nėra išskirtinė, esu normali kaip ir visi. Tai yra svarbiausia. Daug kas sako, jog esu graži, tačiau tokie yra ir visi likę, neturiu su kuo palyginti, nes mes visi esam tobuli. Mano nosis mažute, lūpos siauros, ryškūs skruostikauliai ir mano nuomone mano veidui gerokai per didelės žalios akys. Gaila, gal ir kvaila, tačiau galvojau, jog atėjus aštuoniuoliktam gimtadieniui būsiu pasikeitus taip pat stipriai, kaip ir pasikeis mano gyvenimas, deja vis dar esu ta pati aš.
- Leo! - šaukia Svėjus, - gal tu ten mirei?
- Svėjau, branguti, juk žinai, kad juokauti negalima, tai gali sukelti perdėtą emociją, - subara mama.
- Žinau, - ramiai atsako Svėjus.
Išėjus iš dušo įlendu į juodus džinsus ir pilką maikutę ir leidžiuosi žemyn. Susėdame valgyti. Kiekviena porcija yra apskaičiuota tiksliai pagal žmogaus amžių ir kitus rodiklius, todėl kiekvienas valgis yra subalansuotas ir pamatuotas. Šiandien kaip ir kiekvieną pirmadienį mes valgome kiaušinienę. Pavalgius mama man suriša iprastą tvirtą kuodą ir iš visų jėgų stengiasi paslepti mano iškrentančią rudą garbaną.
- Leonora, juk sakiau daug kartų, išsiplovus galvą iškart išsišukuok plaukus, nes kitaip jie pradeda garbanotis.
- Žinau mama, - sakau.
Garbanos yra neįprasta, o kas yra neįprasta tas yra blogai.
- Na va, - mama žiuri į mane pro veidrodį, - atrodai nuostabiai. - Nesijaudink aš tikiu viskas bus puiku, - padrasina ji mane.
- Aš ir nesijaudinu, - pameluoju.
- Šaunuolė, - pagiria mama, - tik nepamiršk privalomų vitaminų, - primena ji, - Svėjau tu taip pat!
Išeidama pro duris mama paduoda man ir Svėjui tabletę vitaminų kurią geria visi ir mes išeiname pro duris. Išėjus iš savo prabangių namų, sėdame į prabangų automobilį ir važiuojame iki vertinimo pastato pro dar tūkstantį lygiai tokių pačių namų su šalia jų stovinčiais tokiais pačiais automobiliais.
Netoli centro pamatome kelias baltas mašinas ir aš iškart atpažįstu saugumo tarnybą. Netoli jų guli moteris apkabinusi vaiką, ji verkia. Matau kaip pabučiuoja vaiką paskutinį kartą, sušnabžda " aš tave myliu" ir tada jiems abiems yra suleidžiami vaistai. Per kelias sekundes jų kūnai atsipalaiduoja, mamos rankos atleidžia vaiko kūnelį, o saugos tarnyba jau ruošiasi juos išvešti. Štai taip greitai nepageidaujami žmonės yra pašalinami. Aš nusuku žvilgsnį ir ibedu jį priešais save. Tokie vaizdai jau nebetrigdo manęs, tokia mano kasdienybė, toks mūsų pasaulis.
- Mano draugė susilaukė vaikelio, tačiau jis buvo pašalintas, nes neatitiko išvaizdos reikalavimų, - šneka mama, - šiai moteriai turbūt turėjo nutikti tas pats tačiau ji pasidavė emocijoms ir pagrobė savo vaiką, manė, kad apsaugos jį. Argi ne kvaila?
- Kvaila, - įsiterpia tėtis, - išties viskas yra labai kvaila.

Nuostabus melasWhere stories live. Discover now