1 Dalis

5K 236 21
                                    

-Dėkoju visiems surinkusiems, kurie atėjo pagerbti kritusius karius Irake. Nėra žodžių apibūdinti mano pagarbą kareiviams, kurie paaukojo savo gyvybė tėvynės labui. Žodis didvyris skambėtu puikia, bet jų drąsai ir ištvermei, tai per silpna. Džiaugiuosi, kad teko juos pažinti, būti jų mokytoju, draugu, patarėju. Atminimui, noriu įteikti jų šeimoms garbės medalius, kurie primins jiems kokius nuostabius vaikus, tėvus, brolius ar seses jie turėjo.

Stovėjau kiek nuošaliau ir stebėjau savo tėvą, kuris įteikė žuvusio kario šeimai garbės medalį. Už jo nugaros stovėjo kritusių karių bendražygiai, kurie pasitempė žiūrėjo į minią žmonių. Bent jau taip atrodė. Kaip generolo dukrą turiu stovėti ir maloniai stebėti svečius, o tai daug sunkiau nei atrodo. Dirbtinės šypsenos, malonus pašnekesiai ir beverčiai žodžiai. Jokie žodžiai neprivers žuvusių karių šeimai pasijusti geriau.

Atsipalaidavau, kai visas šis spektaklis baigėsi ir žmonės pradėjo skirstytis. Užlipau ant pakylos ir priėjau prie tėčio, kuris kalbėjosi su kareiviais.

-Dukra,-nusišypsojo ir priėjęs uždėjo savo ranką man ant pečių.-Kaip kalba?

-Gera, tik norėčiau...-tėvas neleido man pabaigti, nes turbūt suprato ką noriu pasakyti.

-Palauk,-šyptelėjo.-Galite eiti. Už valandos mankšta,-linktelėjo jiems. Stebėjau, kaip jie išsiskirsto ir nueina kareivinių link.

-Nemanai, kad tavo kalba yra kiek...per daug suvaidinta?-pažiūrėjau į jį.

-Ilgai jai ruošiausi. Juk žinai, kad tai ne pergalė, o pralaimėjimas. Žuvo dešimt mano karių.

-Taip ir tai dėl to, kad jie kariavo,-burbtelėjau.

-Savo tėvynės labui,-atsiduso žvilgtelėdamas į mane.

-Karas nėra išeitis,-susiraukiau ir kartu su juo pradėjau eiti link automobilio. Tėtis daugiau nieko nebesakė tik atidarė mašinos durelės ir palaukęs kol įlipsiu atsisėdo prie vairo.

Daug kartu bandžiau visiems paaiškinti, kad kariavimas nėra išeitis, bet visi tik nusijuokdavo ir pridurdavo, kad pasirinkimo nėra. Visada yra pasirinkimas, tik žmogus nenori jo ieškoti.

-Skaičiau tavo straipsnį laikraštyje apie beprasmes mirtis,-prabilo.

-Ir ką manai?

-Tu vis dar aršiai reaguoji apie Irako padėtį ir mūsų karių pasiaukojimą. Mano bendradarbiai spėjo man įkąsti jau, kad mano dukra yra prieš mano darbą,-prunkštelėjo.

-Aš nesu, tiesiog norėčiau, kad pasaulyje nebūtu karo. Dvidešimt pirmas amžius, o mes vos gavę progą čiumpam savo žaislus ir puolam vieni kitus,-sukryžiavau rankas. Jis daugiau nieko nebesakė, kas yra gerai. Nenoriu užsivesti ir paskui dar su juo susipykti.

Įėjusi į namus, nusiaviau aukštakulnius ir nuėjau į valgomąjį, kur jau buvo patiektas maistas ant stalo.

-Anastasija, alkana?-paklausė.

-Ne, ačiū,-papurčiau galvą.

-Skaičiau tavo straipsnį.

-Jau žinau tavo nuomonę. Geriau eisiu į savo kambarį,-pakštelėjau jai į žandą ir užbėgau laiptais į savo kambarį. Nusirengiau tą nepatogų kostiumėlį ir užsidėjau timpas, bei baltus marškinėlius. Žadu eiti pabėgioti į kareivinių stadioną, bet teks pasikviesti Bela. Ji supyktu jei eičiau ten viena. Kaip ji ten juos vadina? Uniformuotais gražuoliais.

Pasiėmusi telefoną surinkau Belos numerį ir įjungiau garsiakalbį.

-Gražuole Bela, klauso,-neužilgo išgirdau jos balsą.

-Sveika, gal norėtum kartu pabėgioti?-paklausiau. Teko atitraukti telefoną per metrą nuo savęs, kai ji pradėjo rėkti, jog čia net nėra diskusijos ir ji žinoma eis. Kartais ji per daug emocianaliai reaguoja į tokias situacijas.

Dar šiek tie pakalbėjusi su ją, susitariau, kad susitinkame stadione už penkiolikos minučių. Padėjusi ragelį susirišau plaukus ir išėjau iš kambario nusileisdama į apačią. Tėtis jau buvo išėjęs iš namų atgal į darbą.

-Mama, aš išeinu!-riktelėjau ir nelaukusi atsakymo išėjau į lauką. Iki kareivinių nėra toli, vos penkios minutės kelio einant normalių tempų, todėl neskubėjau ir po lėto ėjau jų link. Kai buvau mažesnė tėtis dažnai mane atsivesdavo į darbą ir leisdavo pašaudyti, bet kai pradėjau bręsti ir suvokti, kad pati valstybė diegia į jaunimą smurtą, pradėjau rašyti blogus apie karo sukeliama pavojų gamtai ir žmonėms. Kažkada vienas iš majoru pareiškė, kad mano mąstymas dar yra per daug vaikiškas ir, kad kariuomenė vienintelis dalykas užtikrinti taiką bei ramybę Amerikoje. Kelias savaites nekalbėjau su tėčiu, dėl to, kad jis manęs neužgynė, bet galiausiai supratau, kad neturiu visiems įtikti, o jei jie mano kitaip, tai čia jų problemos.

Priėjusi stadioną pamačiau ant suoliuko sėdinčią Belą, kuri vėpsojo į bėgančius rikiuotėje kareivius.

-Ir kurį nusižiūrėjai dabar?-priėjusi paklausiau, kas privertė ją krūptelėti.

-Dieve, Ana. Vos negavau širdies smūgio,-atsiduso.

-Oi atleiskite, nemaniau, kad esate tokia trapi,-pasivaipiau. Ji tik pavartė akis ir vėl pažiūrėjo į vaikinų pusę.

-Dieve, kokie jie gražus,-sumurkė.

-Kekšė,-prunkštelėjau.

-Kalė,-pažiūrėjo į mane.-Pradedam deginti kalorijas?

-O tai mes čia ko atėjome?-paklausiau. Ji tik trinktelėjo man per užpakalį ir pradėjo bėgti. Pasivijusi ją, pažiūrėjau į priešais atbėgančius kareivius. Priekyje bėgo geriausias iš būrio-Koper. Mūsų akimis susitikus, pirma nusukau žvilgsnį ir susikaupiau į bėgimą. Tėtis iš jo tikisi kone geriausio kareivio, pasididžiavimo jo būriui, bet aš matau tik arogantišką asmenybę, kurį savo žygdarbiais kelia save į aukštumas.

-Tas Koper... Ar galėtum paklausti savo tėvo jo telefono numerio?-paklausė Bela.

-Bėk tik tais, iškrypėle,-pavarčiau akis. Ir taip būna kas kart, kai ateiname pabėgioti.

In darknessWhere stories live. Discover now