Nuostabus melas

Antras skyrius

- Sveikinu sulaukus savo vertinimo dienos. Prašome eiti į jums nurodytus kabinetus ir ten laukti kitų nurodymų, - po savo kalbos pranešė viena iš vertinimo vygdytojų. Beveik visą savo gyvenimą galvojau kaip atrodys ši diena, kiekvieną rytą einant pro vertinimo centrą matydavau vaikus, kuriems tą dieną sueina aštuoniolika metų, einančius pasitikti savo likimo ir nekantraudavau, kada pagaliau išauš mano diena.
Einu koridoriumi lydima seselės. Kai prieiname 347 kabinetą seselė pasako, kad įėjus į kabinetą laukti, kol kas nors duos tolesnius nurodymus.
- O tuo tarpu, gal norėtumete ko nors? Arbatos, vandens?, - paklausė ji.
- Ne ačiū, - tariu gergždenčiu balsu ir įeinu į baltą kabinetą, jame yra stalas ir kedė, ant stalo guli keletas popierių ir tušinukas. Atsisėdu ir laukiu. Spengiančią tylą sutrigdo moters balsas iš automato:
- Pirmas vertinimo etapas prasideda. Atsakykite į klausimus ant stalo, turite kelias minutes. Atminkite atsakymai turi būti tiesa ir tik tiesa.
Mano akys iškart nukrypsta į baltus lapus susegtus kartu. Atvertus pirmą lapą stipriai plakančia širdimi pradedu atsakinėti. Kolkas pradžia rodos lengva, visi klausimai yra susiję tik su faktais: kur gyvenu, kur mokausi ir taip toliau. Visi bijo vertinimo dienos todėl, jog yra galimybė, kad mes nepritapsim niekur ir būsim pašalinti iš visuomenės, tačiau aš šios dienos laukiau, nes norėjau turėti tikslą, norėjau kam nors priklausyti. Nerimavau tik, kad galiu patekti ten kur netinku, bet belieka pasikliauti vertinimu.
Priešais mane esančios durys spragteli ir atsidaro, pro jas įeina dar viena, panaši į visas, moteris su baltu chalatu ir pakviečia mane eiti kartu su ja. Iš kabineto patenkame į dar baltesnę patalpą su stalu ir kedėm, kuriose sėdi trys vertintojai: žilas senukas su akiniais ir papūsta lūpa, vidutinio amžiaus vyriškis su smokingu ir moteris su akmenine išraiška. Ji prabyla pirmoji:
- Leonora Harieta Benor, tiesa?
- Taip.
- Nuostabu, - nusišypsojo ji ir tęsia, - mes turime visus duomenis apie tave, nekeli įtarimo, nesi pažeidus nė menkiausio įstatymo, esi rami, neišsiskiri iš kitų. Tu puikiai tinki mūsų visuomenei.
Ji teisi aš nuostabiai tinku šiai idealiai visuomenei, kur viskas apskaičiuota, pasverta ir išmatuota, kur visi vienodai tobuli. Gyvenime nesu juokusis ar verkusi, net būdama maža. Mažiems vaikams dažniausiai yra atleistinas vienkartinis jausmų protrūkis, tačiau aš nuo pat pradžių buvau tobula, mamos pasididžiavimas, visuomenės viltis. Visi nuolat kartoja tą pačią istoriją: prieš daugiau nei 100 metų žmonės išžudė vieni kitus vedini pykčio, garbėtroškos ir kitų pražūtingų jausmų. Vyriausybei reikėjo nuspręsti kaip išsaugoti žmones, pasaulis buvo iširęs, valstybės nebendradarbiavo, padėtis buvo tokia kritiška, jog mūsų šalis neturėdama kitos išeities užsitvėrė sienomis ir pervadino šalį į Soulą. Visi likę žmonės atsisakė skirtumų, emocijų, pasirinkimų, nes visi šie dalykai - žmogiškoji prigimtis pražudė milijonus žmonių. Niekas nežino, kas atsitiko kitoms šalims, jei jie nesugalvojo panašaus būdo įveikti žmogiškąją prigimtį, gali būti, jog jie vis dar kariauja, jei tik liko kam kariauti. Todėl, tokie žmonės kaip aš yra visuomenės viltis, todėl mes jau 100 metų gyvename be smurto.
- Mes jau beveik žinome kur tave paskirti, tačiau norime, kai ką išgirsti iš tavęs pačios. Kaip manai koks pats svarbiausias dalykas pasaulyje?
- Taika, - atsakau nė negalvodama, o vertintojai šypsosi.
- Kokį dalyką norėtum pakeisti savyje? - paklausė senukas.
Apie šį dalyką galvoju kiekvieną dieną, nors net pati sau nenoriu pripažinti, tačiau aš nemoku ištiesų nejausti. Kiekvieną rytą aš pabudus užrakinu savo jausmus, savo asmenybę, į dežutę. Kiekvieną rytą aš bandau įtikint save, kad tai yra normalu, kad taip jaučiasi visi, bet vistiek bijau, jog aš esu išskirtinė, jog kitiems nereikia stengtis, iš jų apsiblaususių akių matau, kad jie nieko nejaučia, o aš su skausmu stumiu kiekvieną emociją gilyn. Tai jau pasidarė lyg žaidimas, kurį per aštuonioliką metų įgudau žaisti.
- Nemanau, kad reikia kažką keisti manyje, pone, manau esu tokia pat kaip visi ir noriu tokia išlikti, - pasakau atsakymą, kurio jie visi iš manęs tikisi.