38

574 58 16
                                    

Mano veido mina iš karto pasikeitė. Galvoje sukosi visi įmanomi keiksmažodžiai ir labai keistas jausmas viduje, kurio nesupratau. Gal tai buvo gėda, o galbūt baimė? Vyliausi, jog neįvyko nieko, dėl ko turėčiau gailėtis. Stovėjau prieš Meiną kaip maža mergaitė, o Jis tik žiūrėjo į mane ir, rodos, skenavo mane akimis. 

- Ar galiu užeiti? - kreiva šypsenėle į kabinetą netikėtai užėjo mokyklos vadovė prieš tai kelis kartus pasibeldusi į duris. 

- Kaip tik ruošiausi eiti, - staigiai atkirtau ir nuleidusi galvą ruošiausi dingti iš čia. 

- Palauk, Ebe, - sulaikė mane. - Norėjau ir Tave pakviesti į jaunėlių organizuojamą šventę moksleiviams, kurie šiais metais baigs mokyklą. Renginys kitą savaitę, juk ateisi, tiesa? - viltingu žvilgsniu paklausė manęs. Direktorė paėmė mane už rankos ir aš nedrąsiai vienu žingsniu atsitraukiau nuo Jos. 

- Na... Tikriausiai taip, - išspaudžiau dirbtinę šypseną ir atsisveikinusi išėjau. Vos tik uždariau kabineto duris atsilošiau į sieną ir pakėlusi galvą užsidengiau veidą rankomis. 

Tai negali būti mano gyvenimas. Tai yra baisiau negu visi mano blogi sapnai sudėjus ir tikriausiai dar baisiau už tai, ko dabar neturėjau išgirsti. 

- Kaip Tavo senelio sveikata, Meinai? Tikiuosi Jis greitai pasveiks ir kuo greičiau sugrįš pas mus į mokyklą. Esu Tau be galo dėkinga, jog pavaduoji Jį.

Šie žodžiai buvo sunkiai suvokiami, tačiau dabar viskas susidėliojo į savo vietas. Po velnių, Ponas Lemisteris niekada nekalbėjo apie savo šeimą ir tai buvo visai galimas variantas.. Kas būtų pagalvojęs, jog Meinas yra anūkas mano.... 

Ne ne, viso šito man jau per daug. Kuo greičiau nusileidau į pirmo aukšto foje. 

Pertrauka, didelis triukšmas ir daug moksleivių. Tai tikrai erzino.. Pati nesupratau, kaip aš vis dar esu čia. Tie patys kiečiausius ir stilingiausius mokykloje vaidinantys vaikinai, tos pačios kvailos panelės, kurios stengiasi išmokti kuo geriau laikyti cigaretę, jog pritaptų ir turėtų daugiau draugų. Tai klaiku. Ir štai visai netoli manęs stovi nedidelis būrys merginų, kurios mieliau renkasi pakalbėti apie žemiškesnius dalykus rankoje laikydamos savo gimtosios kalbos vadovėlį. Ir tai žavi mane kur kas labiau nei pirmasis variantas. Visada pasirinkčiau tik tokią draugiją, todėl ir dabar pasukau eiti link ten, kai mano ranką kažkas sulaikė. 

- Meri! - atsisukusi sušukau pamačiusi savo seną vaikystės draugą. Jis buvo keliais metais jaunesnis už mane, todėl labai retai susitikdavo mokykloje. - Išgąsdinai mane, - pridūriau ir stabtelėjau. 

- Atrodo, jog visą amžinybę Tavęs nemačiau, Ebe, - pasakė ir nusišypsojo. Meris buvo man lyg brolis. Vaikystėje beveik visą laiką praleisdavome kartu bėgiodami po kiemą ir žaisdami slėpynių. Buvome panašūs tiek charakteriais, tiek išvaizda. Tiesa, skyrėsi tik mūsų ūgiai. Galbūt 25 centimetrais. 

Ir tikrai! Nemeluoju! 

Kas galėjo pagalvoti, jog kada nors eisime į tą pačią mokyklą? 

- Ar tiesa, jog Tavo tėčio kompanija gali bankrutuoti? - staiga paklausė. 

- Pirmą kartą apie tai girdžiu, - atsakiau kiek įmanoma labiau slėpdama nuostabą. Jau norėjau pratęsti savo sakinį, kai Meris prieš mano veidą atkišo mobilaus telefono ekraną, kuriame ir pamačiau tai, ko labiausiai bijojau.

- Šūdas, turiu eiti, - greitai pasakiau ir kuo greičiau nusileidau laiptais. Privalėjau sužinoti ar visa tai yra tiesa. Visos problemos, kurių atsirado tiek daug tiesiog varė mane iš proto. Nežinojau kaip elgtis ir kaip galėčiau jas išspręsti. 

Nieko nelaukusi išsikviečiau taksi ir paliepiau vairuotojui vežti mane į mano namus. Jeigu visa tai yra tiesa - Tėtis tikrai bus namie. 

Tyliai atsirakinusi duris įėjau į vidų ir ant žemės nusimečiau kuprinę. Pamačiau koridoriuje ant spintelės gulintį Tėčio švarką ir supratau, jog Jis namie. Atsidusau. Tyliai nuėjau iki virtuvės ir prie stalo nugara nusisukusį pamačiau sėdintį savo brangiausią žmogų pasaulyje. Jis atrodė prastai. Šalia Jo ant žemės buvo numesti dokumentai, kurie tik dar labiau patvirtino tai, ką sakė mano draugas. 

- Ar tai tiesa? - atsargiai priėjau ir priliečiau Tėčio ranką. Jo galva buvo nusvirusi, o dešinė ranka atrodo buvo nebepajėgi pakelti viskio taurės. 

- Atleisk, kad nepasakiau Tau anksčiau, - tyliai ištarė. Supratau, kad viskas yra kur kas blogiau nei įsivaizdavau ir jaučiausi tokia bejėgė, jog negalėjau niekuo padėti. Buvo sunku surasti žodžius, kurie bent šiek tiek palengvintų situaciją. 

- Tėti, viskas tikrai bus gerai, privalo, - apsikabinau ir pasakiau. Tikėjau, kad būtent šito Jam labiausiai dabar ir reikėjo. Buvo skaudu matyti tokį sugniuždytą tą, kuris mane visada mokino nepasiduoti ir judėti pirmyn. Taip, Tėti, būtent taip ir padarysiu. Tik dabar norėčiau Tavęs paprašyti to paties.

- Dukryte, labai prašau, tiesiog šiais metais pabaik mokyklą kaip įmanoma geriau, daugiau nieko Tavęs neprašau, - pasakė ir iki galo išgėrė viską, kas buvo likę. 

Po šitų žodžių supratau, kad taip tęstis ilgiau nebegali. Nebežinojau kaip toliau elgtis ir kokius sprendimus priimti. Buvau įsprausta į kampą. Jaučiau, kaip po truputį pasiduodu.. tačiau gal tai tik naujos kovos pradžia? 

//

atleiskit, jog naujos dalies sulaukėte tik dabar. Niekada nemėgdavau ir nedarydavau dalykų, kurių nenoriu, ar kuriems neatsirasdavo įkvėpimas, laukdavau tinkamo momento. Taip buvo ir dabar <3 Ačiū, kad esat :*

Šviesa TamsojeWo Geschichten leben. Entdecke jetzt