Paprasto Gyvenimo Istorija

Įvadas Į Visko Pradžią

Rebeka. Toks mano vardas. Nelietuviškas ir primenantis iš amerikietiško ekrano išlindusią mokyklos rožinę, blizgučiais išsidabinusią paną.

Žinoma, tokia tikrai nebuvau, bet... Kam rūpi. Kai žmonės sužino, kad mano trenktą charakterį puošia toks vardas, jie tik palinksi galvom ir pamurma po varvančiom nosim kažką panašaus į :- ko gali tikėtis, kai lietuviai tėvai savo dukrą pavadino užsieniečių išmone...

Tiesą sakant, aš visą gyvenimą laukiau stebuklo, kuris man suteiktų kažkokių galių išgyventi šitam normalių žmonių pasaulyje, kuriame pilna tuščių standartų ir žodžių, kaip „tobulas".
Deja, joks Dievulis iš dangaus nenusileido ir nepareiškė :„štai mano palikuonė, ji turi galią valdyti bepročių planetą" arba bent jau kaimyno šuo kol kas nenusprendė parodyti savo daugiakalbystės sugebėjimų, kurie padėtų man atrasti neišsemiamą ryšį su visa trupe kalbančių žvėrių.

Vaikystėje maniau būsianti didi rašytoja, vien dėl to, kad iš kaimo atbažiavusi močiutė neužmigdama klausydavosi mano pasakaičių apie bjaurias brokolius primenančias princeses ir laumes, kurios iš mažvaikių pirkdavo perukus.

Vidurinėje bandžiau aiškinti tėvams, kad mano gyvenimo troškimas yra keliauti po pasaulį ir savo patirtais nuotykiais dalintis savo blog'uose.
Tačiau - įsivaizduokite mane, sėdinčią kavinukėje prie transliuojamo ekrano ir maukiančią sidrą iš aplamdytos kiosko skardinės, o man už nugaros važiuoja tankai, kurie atsitiktinai durda ten, kur už valandėlės turėjo vykti mano turas po kaitinančią dykumos saulę.
Per didelė fantazija ir per daug drebančios kinkos.

Visada buvau tokia. Svajonių ir norų kupina mergytė, o vėliau keistoka, niekaip nesubręstanti paauglė. Svetimi mane paprastai matydavo kaip nenustygstantį vaiką, vedantį tėvus iš proto. O artimesni žmogiukai manė, kad turiu kažkokių ale talentų, dėl kurių tapsiu garsi ar bent jau truputuką žinoma per televizorių.

Rimtai? Tapyba - vieni brūkšniai ir apskritimai (nors gal tiek ir užtektų, juk per dažus ir paletę taip išreiškiu savo pamišimo ribas, įkvepiančias istorijas apie jų peržengimą ir galutinį išnykimą), dainavimas kaip pjaunamo gaidžio (ne vištos, nes turiu duslesnį balselį, kuris niekaip neprimena mano amžiaus mergos), o muzikavimas vos šioks toks, nors neprilygtų net prasčiausiam ano laikmečio ant dulkėto keliuko pasitaikiusiam griežėjui.

Deja iki dabar, nė vienas dalykas taip ir neprilipo prie mano karščio nukepintos skūros.

Tėvai tikriausiai galvojo, kad mano mielą ir žavią vaikišką "asmenybę" pakeitė darželis, mokykla arba draugai, bet jiems tikriausiai niekad nedaeidavo, kad tai yra vadinama „brandos laikotarpiu", kurio metu vieni išauga į tobulas ateities perspektyvas, kasdieną kaip reikiant, pinigus vietoje dantų kalančius daktarus, be reikalo sumanius advokatus ar kitus gerai apmokamus kostiumuotus darbininkus, kol kitiems telieka parišti sau sportbačių raištelius ir minkyti pliurzas, beieškant laisvos darbo vietos soliariume arba kavinės užustalėje.

Na ką gi, jie dėl to būna teisūs. Išgyveno kelis dešimtmečius, todėl gal ir žino kokias negirdėtas pasakas, kaip tapti tobulu žmogumi.

Bet jei ne tas spuoguotas paauglystės laikotarpis, tikriausiai niekada nebūčiau patyrusi begalės naujų ir senai pažinotų, bet iš naujo pažintų dalykų : tikros vienatvės, jos suteiktų privalumų ir begalės isterijų dėl kvailiausių kasdieninių dalykų, kurie smugdė mano pasitenkinimą puikiai tolyn tebesivystančiu gyvenimu.
Bet kartu ir juokingos bei nerimą keliančios tikros meilės, ateiviško jausmo burzgiančiame pilve ir noro pabėgti iš namų, kur toli nuo visų galėčiau pasislėpti su savo kūne apsigyvenusiais troliais ir gyventi tokį gyvenimą, kokio troškau, daryti, ko nebuvo leidžiama, patirti nuotykius (nesėdant į cypę), jų keliamą laisvę normaliai kvėpuoti, pajusti pavojų (ir nuo jo sprunkant), išgyventi adrenalino kupinas dienas... Tik tiek.
Na, bet mano norai išsipildė. Nors ir ne visai taip kai norėjau, bet ką gavai, tuo turi džiaugtis, tiesa?

•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°•°

Fiuhh net buvau užmiršus, kad šita „pradžia" išvis egzistuoja :d
Iš pradžių net nesitikėjau, kad gal prieš metus išmastyta istorija pakryps komediška ir patrakusia linkme, bet kai skoniai ties knygomis ir pažiūromis pastoviai keičiasi, tikrai nežinai kokias praeities rašliavas tolimoje ateityje vėl perskaitysi.

Skyrių sukūriau iš naujo, palikdama tik tam tikras detales ir užleisdama vietą patrakusiems, klaviatūrą be pasigailėjimo daužyti pradėjusiams pirštams...

Skanaus skaitymo (Tikiuosi jis nedvokia brokoliais)!!!~
פ×