In darkness

33 Dalis

Aš drebėjau iš baimės, vos sugebėjau laikyti telefoną rankose. Širdis atrodo iš krūtinės galėtu išlipti ir palinkėjus gero gyvenimo, išeiti. Negalėjau nieko atsakyti tam asmeniui, kurio balsas šiurpino mane. Nors pirmiau ir maniau, kad tai galimai yra moteris, šįkart visiškai pakeičiau nuomonę.

-Kaip tau tamsa?-sušnabždėjo ir su lyg jo žodžiais likau visiškoje tamsoje. Vyriškas, skardus juokas, pasiekė mano ausis. Atitraukus telefoną, atsirėmiau į sieną, bandydama sustabdyti savo panikos paveikta kvėpavimą.-Man patinka, kai bijai,-vis dar girdėjau jo balsą.-Tokia baikšti, nekalta būtybė. Negali apsiginti savęs, nes esi silpna.

Esu girdėjusi šiuos žodžius tik iš vieno žmogaus. Nors nenorėjau tikėti tuo, bet mintyse lindo įvairios mintis, kurios gąsdino mane. Tai negali būti jis.

Greitai padėjau ragelį, telefonų pasišviesdama aplinką. Liftas, kuris pirma atrodė toks didelis, dabar dusina mane. Bijojau to kas manęs laukia, bijojau tamsos, kuri atrodo mane prarys. Kiekviena sekundė dabar atrodė, kaip visa amžinybė. Baimė, kurį mane kaustė, neleido blaiviai mąstyti. Negalėjau sugalvoti gero plano, kuris mane išgelbėtu. Aš visiška bejėge.

Atsigavusi iš transo būsenos, o gal labiau suvokusi, kad turiu telefoną ir, kad galiu pasikviesti pagalbos, patraukiau savo užkritusius plaukus nuo veido bei surinkau pagalbos numerį. Tos kelios akimirkos laukimo, mane vertė panikuoti, o jau nekalbu apie tai, kad vos pastoviu ant kojų.

-911, klausau,-išgirdau moters balsą.

-Padėkite man,-sušnabždėjau.

-Kas nutiko?

-Aš esu savo darbo vietoje, mane persekioja kažkoks vyras,-sukukčiojau nebegalėdama tvardytis.

-Sakykite adresą, tuoj nusiūsime pareigūnus,-paprašė. Sucypiau, kai liftas pajudėjo, taip pamesdama telefoną iš rankų. Greitai atsiklaupusi, pradėjau rankomis braukyti per žemę, ieškodama jo. Panikavau, kai per tamsą nieko nematydama, negalėjau jo rasti, o liftas vis dar leidosi. Vos jam sustojus, prisispaudžiau prie sienos, visiškai pamiršdama telefoną. Durims prasidarius, pamačiau požeminę aikštelę, kurioje nebuvo, nei vieno automobilio. Lėtai pakilusi nuo žemės, priėjau arčiau lifto išėjimo, kad galėčiau apsidairyti. Akims užkliuvus už daugiau, nei penkiasdešimties metrų stovinčio žmogaus, pasitraukiau arčiau sienos.

-Juk nemanai, kad esu toks kvailas, ar ne?-suurzgė.-Maža kekšė, turėjai paklausyti manęs!

Paveikta instinkto, išbėgau iš lifto, pradėdama bėgti link išėjimo, bet vos už kelių sekundžių, skaudžiai buvau perversta ant žemės.

-Liepiau tau vengti jo, bet tu šliundra negali suglausti savo kojų,-sumurmėjo, apversdamas mane.

-Paleisk!-sucypiau, kai jis grubiai suėmė mano rankas. Nors bandžiau muistytis, bet buvau daug silpnesnė už jį. Jam pažiūrėjus į mano akis, kiek sutrikau, nes man jos buvo matytos, tik nežinau kur. Stengiausi ištraukti ranką, kad galėčiau patraukti skarą nuo jo veido ir sužinoti, kas jis, bet tik dar labiau jį supykdžiau. Jo lupas vėl paliko urzgimas, kol galiausiai jis viena ranka suspaudė mano riešus.

-Suknista kalė,-sušnypštė trenkdamas man. Atleidau savo rankas, nes nuo smūgio jaučiausi apsvaigusi. Akyse liejosi jo veidas, nebegalėjau normaliai valdyti savo kūno. Jaučiau, kaip jis nuplėšia nuo manęs marškinėlius, panaudodamas juos, kaip virve mano rankoms. Bandžiau neužmerkti akių ir neprarasti sąmonės, bet mieguistumas mane nugalėjo, kol galiausiai nieko nebematydama atsijungiau.

DALIS TRUMPA. I KNOW :D Bet čia tokio dramatiškumo ji, kad nu net baisu :D Tikiuosi jums dalis patiko! Nepamirškite paspausti VOTE ir pakomentuoti, kad gautumėte naują dalį kuo greičiau!