Sveikučiai, aš Sara man 19 metų gyvenu Londone. Turiu patį nuostabiausią vaikiną pasaulyje! Palaukite, ne, aš turėjau.. Su juo pradraugavau metus. Pirmieji 2 mėnesiai buvo patys nuostabiausi mano gyvenime! Kiti 10 pragaras.. Jis buvo stiprus, kerštingas.. Bijojau jį palikti..
Dieną kai mums suėjo lygiai metai, aš atsisveikinėjau su juo, nes jis nusprendė išvažiuoti į armiją. Stovime prie autobuso. Jis mane pabučiavo, aš visiškai nieko nejaučiau.. Apkabino mane ir lipo į autobusą. Pagalvojus sekudę sušukau:
- Ar tu myli mane?
Jis jau lipo į autobusą, atsisuko į mane pažiūrėjo su nieko nesakančiom akim ir atsisėdo į autobuso kėdę prie lango.
Jis sulinksėjo į kairę, į dešinę ir nuleido galvą autobusas nuvažiavo.
Susmukau ant betoninių grindų, šalta nebuvo, juk vis dėl to vasara. Prasėdėjau valandą pradėjo lyti. Man visada patiko lietus. O čia jau buvo visa audra. Man balta maikutė sušlabo ir persimatė mano ryškus orandžinis liemenukas.
- Ką daryti?
pradėjau kalbėtis su savimi..
-Siūlau atsistoti eiti namo persirenkti ir keliauti pas kokią nors draugę!
Kažkokia babse užšaukė ant manęs. Sukikenau.
Beeinant namo apie visą galvojau.. Aš jo nemylėjau, bet kaip mano gyvenimas klosis be jo? Kam reikėjo to beviltiško atsisveikinimo? Kodėl jis manęs nepaliko anksčiau? Turėjau daugiau klausimų negu atsakymų..
Gyvenau bute su savo BUVUSIU vaikinu Tomu. Mama gyveno Lietuvoje, tiksliau grįžo gyventi į Lietuvą. Mokyklą baigiau šiais metais. Planuoju mokintis ką nors susijusi su kulinarija. Och, taip ir turiu pačią nuostabiausią nerealiausią vienintelę tokią draugę Melisą! Ji gyvena Bradforde. jai dabar sunkus metas, nes ją paliko vaikinas, kadangi įtarinėjo, kad ji išdavinėja jį su jos geriausiu draugu.. Deja draugo nepažystu. Bet Melisa taip niekada nepasielgtų. Aš ją pažystų nuo vaikystės. Aš gyvenau Bradforde. mano mama lietuvė buvo užtekėjusi už brito, kuris žinoma yra mano tėtis, bet išsiskyrė ir man nesako kodėl.. Savo tėčio nemačiau jau 5 metus nors aš ir kiekvieną savaitgalį važiuoju į Bradfordą ten kur ir jis gyvena pas Melisa.
Tai ką pirmą kartą keliausiu pas Melisą penktadienį. Pasiėmiau savo nuolatinę traukinio kortelę, persimoviau maikę išsidžiovinau plaukus ir keliavau į stotį.
Ups! 5 minutės iki išvažiavimo, chu kaip tik laiku! Atsisėdau į traukinį ir nebegalvojau apie Tomą.. Galvojau apie tai kaip reaguos Melisa į mano atvažimą PENKTADIENĮ! Dvi valandos su puse kelio. Užmigau.
-Panele? Panele?! PANELE?!! ATVAŽIAVOME!
-Oj taip labas rytas, jau atvažiavom?
Ji pažiūrėjo į mane nesupratusiu žvilgsniu ir nuėjo. Oj, joks dabar rytas, pusė šešių vakaro..
Nuo traukinių stoties iki Melisos namų tik 2 kilometrai todėl nupėdinau savom kojelėm.
Paskambinau į duris. O jas atidarė.. O DIEVE! Melisa turės pasiaiškiti! O Dieve aš jo nuostabaus balso klausiau 2 metus! Fangirl moment! Po kelių sekundžių grįžau į žemę.
- Ar Melisa namie? Aš jos geriausia draugė Sara..
-Užeik..
Jis neleidęs akis žemėn pravėrė duris. Aš nieko nesupratusi nupėdinau į antrą viršų kur yra Melisos kambarys.
Pasibarškinau ir pravėriau duris.
- Melissa kaip tu?
Ji gulėjo ant lovos pilvu žemyn ir nesimatė jos veido. Kaip koks žvėris pažiūrėjo į mane, ir reaktyviniu greiču šoko ant manęs apsikabinti, aš nukritau ant žemės. Tiesą pasakius skaudėjo. Vėliau pajutau kaip užšoko dar vienas žmogus! Tai tai buvo to nuostabaus balso savininkas.
