Mėnulio dukra

Mėnulio vaikas

Mėnulis metė savo šviesų šešėlį virš miško, apšviesdamas gyvūnų, besislepiančių jo viduje, akis. Rūkas ir medžiai liejosi vienas su kitu, suteikdami tiek drėgmės samanoms, kad jos padengtų kiekvieną medžio lopinėlį. Neraminantys garsai medžiuose sutrukdė nakties tylą, bet aplinkui nebuvo jokios gyvos būtybės, kuri juos girdėtų. Pasakos ir legendos apie mišką buvo gerai žinomos bet kuriam, gyvenančiam netoliese. Visi buvo girdėję apie paslaptingus dingimus, anomalijas ir siaubus, tykojančius naktį kaip šią miško glūdumoje. Visi vaikai žinojo, kad nevalia artintis prie jo medžių. Buvo neįmanoma ką nors sutikti girioje sutemus, ar net dienos šviesoje, išskyrus šią vienintelę naktį.

Vidutinio amžiaus moteris žingsniavo miško takeliu sparčiu žingsniu, nuolat dairydamasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Jos iškvepiamas oras ryškiai matėsi mėnesienos šviesoje. Ši moteris po savo paslaptingu apsiaustu slėpė ilgus, juodus plaukus. Ji turėjo putlias lūpas, kurios atrodė labai raudonos, palyginus su blyškia jos veido oda, o akys buvo ryškiai žalios ir persmelktos baimės; baimės dėl knarkiančio ryšulėlio, tvirtai spaudžiamo prie jos krūtinės. Moteris patraukė už medvilninės medžiagos ir pažvelgė į viduje miegančios savo dukreles ramų, rožinį veidą. Jos mažyčiai sugniaužti kumšteliai buvo paslėpti po smakru, ir tik mažytė šilto oro gniūžtė išsiverždavo pro jos lūpas, jai iškvepiant orą. Truputį žemiau jos apatinės lūpos buvo apgamas, atsiradęs vos gimus - tobulas apskritimas. Moteris pirštu perbraukė per dukters smakrą ir nusišypsojo, tvirčiau prie savęs prispausdama ryšulėlį.

Kai kūdikis ėmė spurdėti ir blaškytis, moteris vėl paslėpė vaiko veidą ir ėmė dar greičiau žingsniuoti per mišką, vis dažniau apsižvalgydama. Jos žingsniai dar paspartėjo, kai ji pasiekė akmenimis grįstą takelį, kurio ir ieškojo. Takas, kuris vedė vis arčiau ir arčiau senojo miško centro, nuolatos vingiavo ir buvo kupinas posūkių. Pagaliau jos pasiekė atvirą, apskritą lauką, slepiamą žemę siekiančių medžių šakų. Jos tiesėsi, tarsi norėdamos pagauti dvi bėgles, nes jos ir buvo bėglės. Ji buvo motina, kuri nesugebėjo atiduoti savo dukros, kaip buvo iš jos tikimąsi, nors tai ir buvo kūdikis, gimęs per antrąją metų mėnulio pilnatį. Kasmet vienas kūdikis gimdavo šiuo laiku, ir sakoma, kad tokį vaiką esą palietusios dvasios. Keisti dalykai nutikdavo tiems, kurie būdavo šalia tokių vaikų, sakė žmonės, neįmanomi dalykai, kurių būti neturėtų. Kai jie bandė atimti mergaitę, tapo aišku, kad motina jos neatiduos. Ji niekada negalėtų atiduoti taip mylimos dukters į mirties rankas. Todėl ji ir neleido žmonėms atimti kūdikio. Taigi mama pabėgo su savo vaiku į nakties nežinomybę, sekama įniršusio vyro šūkavimo ir daugybės liepsnojančių deglų šviesos.

Ji žengė prie akmens, stovinčio proskynos viduryje, paguldė savo dukrelę ant milžino ir suklupo. Moteris nutraukė sau nuo kaklo grandinėlę su kryžiumi ir laikė ją tvirtai suspaudusi rankose, įnirtingai kartodama maldos žodžius. Ašaros, jai supantis pirmyn ir atgal iš baimės bei nerimo, tyliai riedėjo skruostais. Kai šūksniai priartėjo, kai jau juos buvo galima aiškiai išgirsti, ji ėmė garsiai žliumbti. Jai iš lūpų ėmė sklisti tyli aimana, bet motina ir toliau tęsė savo maldą. Moteris padėjo sugniaužtus kumščius prie mažojo ryšulėlio su liesu mergytės kūneliu, besiilsinčiu ant milžino akmens, ir pasilenkė prie mergaitės, šnabždėdama jai raminančius žodžius. Tuo tarpu už palaužtos moters nugaros nuaidėjo piktas riksmas vyro, įžengusio į miško proskyną, laikančio rankose didelį lanką.

Vėjo ošimas ir tylus dunkstelėjimas nutildė moters raudą. Ji aiktelėjo ir krito ant žemės, bet jai pažvelgus į dangų, pasirodė ryški, akinanti balta šviesa. Moteris ėmė verkti tiesiai ant žemės nuo tokio stulbinančio vaizdo, o jai iš akių ir ant žemės krentančios ašaros laistė ištroškusią žemę ir augalus. Motina lėtai užmerkė akis, nurimo, paguldė galvą ant žemės ir išleido paskutinį atodūsį. Ją supo kraujo – jos kraujo – bala, o iš nugaros styrojo kruvina strėlė. Vyras, stovėjęs prie jos su ginklu rankose, staiga paleido lanką ir griuvo ant žemės, parblokštas mirtinos šviesos.

Šviesos spindulys stulbino savo grožiu, bet aplinkui nebuvo nieko, kas galėtų juo pasigėrėti. Jokia dvasia, jokia gyva esybė negalėjo ir negalės jos pamatyti, išskyrus proskynoje mirštančius vyrą ir moterį bei ramią jauną mergytę. Šviesa priplaukė prie kritusios moters ir trumpam prie jos sustojo, tada nuskriejo prie gulinčio vyro ir jo lanko. Ji palinko prie vyro ir kažką sušnabždėjo jam į ausį nežinoma kalba. Tada spindulys ėmė augti ir ryškėti, apšviesdamas visą miško proskyną. Kai šviesa dingo, mirštantis vyras apstulbo pamatęs, kad nebėra nei moters, nei jos vaiko. Jos išnyko kartu su paslaptinguoju šviesos spinduliu ir nepaliko jokių pėdsakų. Niekas daugiau jų niekada nematė, ir daugiau niekada joks vaikas negimė per antrąją metų mėnulio pilnatį.

Merdintis vyras buvo rastas ir išgelbėtas kitų žmonių, tą naktį taip pat nesėkmingai medžiojusių motiną ir jos vaiką. Paklaustas apie įvykį, jis papasakojo, ką jam sakė paslaptingoji šviesa:

– Niekada daugiau aš neleisiu atimti iš manęs jokio vaiko, mėnulio sūnaus ar dukters.