I'm sorry...

Ar galėsit man už tai atleisti?...

Jessica pov.

Šiandien, kai ėjau mokyklos koridoriumi, kažkas mane pastūmė ir aš pargriuvau. Visi iš manęs juokėsi, nes jiems buvo juokinga, kad "kažkokia aroreksikė" pargriuvo. Man neskaudėjo, kad aš užsigavau, man tik skaudėjo ten, kur turėtų būti širdis. Ant grindų prasėdėjau dar pora minučių ir atsistojau. Pakėliau akis ir lėtai apsižvalgiau. Visi koridoriuje buvę mokiniai kone "lūžo" juoku. Tarp besijuokiančių buvai ir TU. TAVO juokas skambėjo garsiausiai. Girdėjau, kaip keli mokiniai pasakė, kad nufilmavo kaip aš parkritau ir paviešins vaizdo įrašus internete. Nebegalėdama kęsti tokių patyčių apsisukau ir išbėgau iš mokyklos, nesvarbu, kad buvo likusios dar kelios pamokos.
Grįžus mano iškart užsidariau vonioje. Gerai, kad tėvai dabar nėra namuose, nes nenoriu, kad jie matytų mane tokią. Vonioje iš spintelės virš kriauklės pasiėmiau britvutę ir pavarčiau tarp savo kaulėtų pirštų. Kaulėtų? Man prieš porą savaičių buvo nustatyta anoreksija. Tėvams tai nė kiek nerūpi. Aš jau senai kenčiu patyčias tiek mokykloje, tiek namuose. JIS, mano gyvenimo meilė. LOUIS, geriausias mano draugas. Dabar jau buvęs. JIS taip pat iš manęs tyčiojasi ir mane skaudina. Manau, atėjo laikas viskam padaryti galą.
Pridėjau britvutę prie kairiojo riešo. Vienas pjūvis... Du pjūviai... Trys pjūviai... Keturi... Penki.... Iš žaizdų bėgo karštas, tamsiai raudonos spalvos kraujas ir lašėjo ant vonios drindų. Paleidau iš rankų laikytą britvutę ir suklupau. Akyse vaizdas pradėjo lietis, darėsi silpna. Jaučiau, kaip jėgos mane apleidžia ir kaip virstu ant šaltų vonios grindų.
- Atsiprašau.- tyliai sušnabždėjau sau ir vonios keturioms sienoms.- Myliu TAVE, LOUIS...
Jaučiu, kaip noriu miego ir lėtai užmerkiu akis. Dar kart įkvėpiu ir atsidūstu. Nebejaučiu nieko. Negirdžiu nieko. Nematau nieko. Aš miriau. Ar galėsit man už tai atleisti?...