She's with me

Los Angeles

Kai tėtis pakliuvo į automobilio avariją ir žuvo, likau gilioje neviltyje su mama ir jos trečiaja vėžio stadija. Kadangi mama buvo kaip namų šmėkla - išblyškusi, sulysusi, vos sugebanti pavaikščioti ir su siaubinga savijauta, visa našta krito man ant pečių. Daugeliui melavau dėl savo amžiaus, tik kad susirasčiau darbą. Dirbau dieną ir naktį užmiestyje. Dariau viską, net atsisakiau mokslų, jog tik turėtume pinigų duonai ir mamos medecinai. Vyresnysis brolis iš užsienio irgi siuntė nemažas kopiūras pinigų, tačiau tai mažai kuom pagelbėjo, nes nors ir kiek verkiau, meldžiausi, dievas neišgirdo manęs. Mama mirė po dviejų metų, o aš likau be abiejų tėvų. Bemiegės, ašarų kupinos naktys rodės vedė į depresija, tačiau dar praėjus kelioms dienoms po laidotuvių, viena giminaitė priėmė mane pagyvent su ją, tačiau vos praėjus metams ji pastojo ir suprasdama, kad nebegalės manęs išlaikyti, turėjau būti išsiusta pas senelę ir vyresnijį brolį į Los Angel. Per metus, sugebėjau vėl atsistoti ant kojų, tačiau tik su mintimi, kad mama mane norėtu matyti laiminga.

Birželio 16 diena
15:40

Man tik išlipus iš taksi, iš namo išbėga senelė ir susigraudinusi apglėbia savo šiltame glėbyje.

-Layla, brangioji, kaip tu?- ji paklausia, atsitraukdama nuo manęs ir rimtai pažvelgdama į akis.

Kaip tu? Klausimas, kuris šiuo metu man labiausiai nepatinka. Žmonės vis klausia manęs to ir kaip visuomet išgirsta 'normaliai' atsakymą. Nors iš tiesų taip nėra, mano širdį dar raižo nematomi peiliai, tačiau ir toliau įtikinėju save ir apsimetinėju, kad man viskas gerai.

-Normaliai.- ištariu, išspausdama šiokią tokią šypseną.

-Kokia graži, tu jau išaugai...- močiutė nužvelgė mane,- tik gal tave badu marino? Plonutė kaip popierius, na eime, padarysiu tau kažko pavalgyti.

Įėjusios su senele į namą, mus pasitinka ir mano brolis Mason. Jis iškelia mane į orą ir apsukęs ratu, stipriai apkabina.

-Labas sesut.- nusišypso jis, nuleisdamas mane ant kojų.

-Labas ir tau.- nusišypsau, nužvelgdama tą raumenų kalną, vadinama jo kūnu.

-Mason, palydėk Layla į jos kambarį,- paliepia močiutė, nueidama į virtuvę.

Mason palydėjo mane į kambarį, kuriame apsistodavau kai būdavau maža ir vasarai atvažiuodavau pas močiute.

-Čia viskas taip, kaip ir palikau.- ištariau nužvelgdama visus plakatus ant sienų.

-Na taip, niekas net neįžengė į šį kambarį, kol tavęs nebuvo.- tyliai nusijuokė Mason atsirėmes į durų staktą.

-Rūpus miltai!- sušuko senelė apačioje.

-Kas nutiko?!- riktelėjom su broliu vienu metu ir greit nusileidome laiptais į pirmą aukštą.

-Einu iki parduotuvės, pieno ir miltų nebėra.- močiutė atsiduso.

-Nereikia, mes su Layla nueisime. Kaiptik dar aprodysiu kas pasikeitė apylinkėse.- Mason permetė ranką man per petį ir šyptelėjo.

-Tačiau Layla kątik grįžo, kažkaip taip nepridera...turbūt dar ji ir pavargus begalo...

-Viskas gerai. Layla energinga kaip niekad. Tiesa?- brolis atsisuko į mane.

-A...taip.- nusišypsojau.

Melas. Buvau nusivarius nuo kojų kaip arklys ir vos galėjau pajudėti.

-Na gerai, tik paskubėkite.

Taigi su Mason užsidėjome batus ir pasiėme pinigus, išėjome iš namų. Lietai eidami link parduotuvės, kalbėjomės apie viską, išskyrus apie savo tėvus. Man patinka, kad Mason neliečia tos temos. Greitai pasiekia parduotuvę, susipirkome to ko mums reikėjo ir nedelsdami išėjome.

-Pakeliui namo užsuksime dar į parkelį. Okay?- ištaria Mason, kažką sumaigydamas mobiliajame.

-Ko ten?- susiraukiu.

-Nu trumpam...- Mason šypteli, nuleisdamas akis į asfaltą.

Kai pasiekėme parko mažus vartelius, perlipome juos ir ėjome toliau. Tačiau net nespėjus paeiti kelių metrų, tolumoje pamačiau ant soliukų sėdinčius paauglius. Jie rėkavo ir juokėsi per visą parką. Tai sukėlė bangą šiurpuliukų, lėkiojančių po mano kūną.

-O, Mason, labas drauguži!- sušuko kažkuris vaikinas, kai priėjome arčiau.

-Sveiki.- ištarė Mason, apsikabindamas kiekvieną merginą ir sukirsdamas rankom su vaikinais.

-O kas šita panelė?- išsišiepė garbanius, nusiimdamas nuo saulės akinius ir nužvelgdamas mano kūno figūrą.

Viduje staugė pavojaus alermas. Norėjosi dėti į kojas ir neatsigreždamai bėgti tolyn. Vaikinai atrodė pavojingi ir prie jų būnant, šiaušėsi oda. Merginos greta jų, irgi atrodė įtartinai.

-Čia mano mažoji sesutė Layla. Ji kątik atvyko iš Europos.- mano brolis apglėbė mane per liemenį.

-Labas aš Camila.- pirmoji prabilsta juodaplaukė mergina ir ištiesia man ranką.

-Labas, Layla.- šypteliu, paspausdama ranką.

Greit prisistato ir kiti. Blondinė mergina yra Cara, brunetė Victoria. Na o garbanius vaikinas yra Harley...ar Harry, tiksliai nepamenu. Blondinas- Niall, Vienas rudaplaukis Louis, o kitas Liam. Ir dar yra Zayn, vaikinas su trumpai kirptais juodais plaukais. Kol Mason paėjes toliau, kalbėjo su kitais vaikinais apie kažkokius svarbius jiems dalykus, Zayn vis žiūri į mane, susiraukias. Jis nužvelgia mano figūra, o paskui įdėmiai stebi mano veidą. Aš taip pat į jį pažvelgiu, tačiau vos mums padarant akių kontaktą, jis šypteli puse lūpų, priversdamas mano veidą išmušti raudoniu.

-Tai tu iš Europos? Kokios tiksliai šalies?- paklausia manęs Victoria.

-Italijos.- atsakau, atitraukdama akis nuo juodaplaukio.

-Tai tu Italė? Keista, Mason niekad neužsiminė, kad jo tėvai Italai.- Cara susiraukė.

-Jis visai neužsimena apie tėvus.- nusijuokia Camila.

-Na, mes ne grynakraujai Italai. Tėtis amerikietis, mama Italė, bet taip pat ne grynakraujė.- patikslinau jas, pradėdama nervingai spaudinėti miltų pakelį savo rankose. Man nepatinka ši tema.

-Tai tu atvykai čia su tėvais?- dar vieną klausimą užduoda Cara.

Kodėl sutikau ateiti į šį dievo apleistą parką?

Laimei greit pagaunu Mason žvilgsnį ir jis lyg perskaitydamas mano mintis pasako :

-Na kągi, mums su Layla jau reikia eiti. Pasimatysime dar.- jis atsisveikina su visais ir mes pasišaliname iš parkelio.

-Merginos gali būti šiek tiek įkyrios, tačiau jos draugiškos, pamatysi greitai susidraugausite.- Mason šypteli puse lūpų,- žiūrėk, jei klausinės apie tėvus, daug nesakyk. Jie dabar tiesiog keliauja po europą, o tu atvykai čia. Daugiau nieko jiems nereikia žinoti.

Linkteliu galvą, duodama jam žinoti, kad supratau. Tačiau mano galvoje dar buvo begalės klausimų. Kodėl Mason viską slepią nuo savo draugų? Ir kas iš tiesų yra tie jo draugai?

Hey yoo...nauja istorija! Vote ir comment <3