Do You Remember Me?

Sugrįžimas

Po 3 metų:
Birželio 2 diena
10:32
****

- Atleisk, širdelę, bet man tikrai reikia į darba. Susitksim vakare. - tarė Martin ir pabučiavęs man į skruostą išėjo iš kavinės , palikdamas mane vieną sėdėti kampe prie staliuko.

Taip jau būna. Kai tik nutariam kurnors išeiti i miestą pabūti dviese, jį iškviečia į darbą. Realiai net nežinau kuom jis dirba, nes kai tik užsiminu apie jo darbą, jis pakeičia temą. Žinoma jei juo nepasitikėčiau tai tikrai jį sekčiau tol kol sužinočiau kuom jis dirba.

Nuvyjus visas liūdnas ir blogas mintis šalin, paskambinau Vivian ir Lilian, kad atvyktų į šią kavinukę. Netrukus jos įžengė pro kavinukės duris ir prisėdo šalia manęs.

- Na tas sutriošęs medžio gabalas tau da nepasipiršo? - nusijuokš Lila. [ Liliana].

- Jugi sakiau, kad mes apie tai net nešnekam. - pavarčiau akis.

- Mergyt, bet derėtų. Jūs draugaujat jau kaip dvejus metus, o žiedelio ant prištelio nėra. - prabilo ir Vivian.

- Pas jumis irgi ne ką geresni santykiai su vaikinais nei pas mane. - mirktelėjau ir mes nusijuokėm.

- Gosh toks jausmas, kad tuoj našlėm tapsim. - įsikišus į burną sausainį, tarė Lila.

- Na tu tai tikrai tapsi našle. - nusijuokė Vivian žiūrėdama į Lilą.

- O tada aš jums vaidensiuos košmaruose. - nusišypsojo Lila.

- Tai tik išsiskyrimas, o ne tragiška mirtis. - nusijuokiau.

- Kalbant apie vaikus tai... - Vivian bandė kažką pasakyti, bet aš ją pertraukiau.

- O mes apie juos kalbėjom? - susiraukiau.

- Aš laukiuos. - greit sumalė užsimerkusi Vivian.

- Ką? - išspjoviau kavą iš burnos ir išsižiojau.

- Maniau džiaugsitės dėl manęs. - tarė ji.

- Mažute mes ir džiaugiamės. Net labai. - tariau su didele šypsena veide ir smarkiai ją apkabinau.

- Kiek jau laiko? - nusišypsojo Lilian.

- Dar tik kelios savaitės. Būčiau anksčiu pranešus, bet norėjau tai palaikyt kažkiek paslapty. - šyptelėjo Vivian.

- Kaip Simon į tai reagavo? - paklausiau.

- Na... Jis nėra visiškai tam pasiruošęs. Tipo per greitai ir panašiai, bet aš manau, kad tai laiku. - paaiškino Vivian.

- Tai jis apsidžiaugė ar kaip? Jūs vis da pora tiesa? - susiraukiau.

- Na kolkas tarp mūsų tvyroja nejauki įtampa, bet tai išsispręs savaime. Mergos gal baigiam šią temą ir varom kurnors pasivaikščiot? - linksmai paklausė ji.

- Žinoma. - tarėm su Lilian ir pakilusios, išėjome iš kavinės.

Lauke buvo geras oras. Lyg tikra vasara. Saulė kaitino žemę, o žmonės vaikščiojo kupini laimės. Na žinoma bent taip jau atrodė. Staiga suskambo mano telefonas. Martin..

- Taip mielasis? - atsiliepus tariau.

- Klausyk Lily. Atleisk, kad tai pranešu per telefoną, o ne tiesiai į akis, bet... Aš turiu kaikur važiuoti darbo reikalais. - liūdnai tarė jis.

- Kada gryši? - šaltai paklausiau.

- Po paros. Tikrai labai tavęs atsiprašau, širdele. - apgailestavo jis.

- Susitiksim po paros ir pasišnekėsim. - paprastai tariau ir baigiau pokalbi.

- Tas šiknius tave vieną paliko? - susiraukė Lilian.

- Jis tik išvyko darbo reikalais. - tariau.

- Pupulę. Patikėk manim. Ten ne darbo reikalai, o jau koks fiti miti. - tarė Vivian.

- Ne. Aš juom tikiu. Tai tik darbo reikalai. - patikinau jas, o galbūt labiau įtikinėjau save, kad jis man nemeluotų.

Po visko ką esu patyrus tikrai to nusipelniau. Turiu juom pasitikėt.

>>>>>>>>

Po keistos dienos gryžus namo ant stalo radau voką. Nieko nelaukus jį atplėšiau ir ištraukiau kas buvo jo viduje. Tai buvo kvietimas. Kvietimas į mano mamos vestuves. Ant kitos pusės buvo užrašyta, kad jai reik pagalbos su vestuvėm ir kad ryt lauks manęs atvažiuojančios. Argi turiu iš ko rinktis?

Greit nusiprausus atsiguliau į lovą ir ėjau žiurėti skrydžio į Los Angeles. Patogiausiai bus penktą ryto, tad nusipirkus bilietą ir atsispaudinus, ėjau miegoti.

>>>>>>
Kitą rytą:
03:22

Nuo garsaus žadintuvo pramerkiau sulipusias akis ir vos vos išsiropšiau iš lovos ir nuėjau į vonią. Atlikus visą ryto rutiną persirengiau į pilką suknelę ir greit susikrovus daiktus ir rūbus, čiuupau rankinę su daiktais ir išlėkiau iš namų. Įsėdus į mašiną greit nulėkiau į orouostą. Galiausiai atvašiavus greit įėjau į pastato vidų ir perėjus apsaugą ir visą kitą, įlipau į lėktuvą ir susiradus laisvą vietą, prisėdau. Šalia manęs prisėdo kažkokia dvylikametė mergaitė. Lėktuvui pakilus į ausis įsikišau ausinukus ir pasileidus muzikos, užmerkiau akis.

<<<<>>>>>>>

Susiradusi savo lagaminą, greitai jį čiupau ir ėjau ieškot mamos. Po ilgų jos ieškojimų pagaliau ją radau ir smarkiai apkabinau.

- Ah mieloji. Tu net neįsivaizduoji kaip smarkiai tavęs pasiilgau. - sumurmėji ji man į kaklą.

- Patikėk įsivaizduoju. - nusijuokiau kai atsitraukėm.

- Maniau neatvyksi. - tarė ji kai ėjome link mašinų stovėjimo aikštelės.

- Kodėl? - susiraukiau.

- Na žinai, dėl visko kas šiam miestelį įvyko... Na supranti.. Camilla, Harry ir Selena... - tarė nedrąsiai mama.

Staiga visa prisiminimų banga smogė tiesiai į paširdžius.. Akys pradėjo trukčiot, o širdis pašėlusiai plakti. Jau buvau juos užmiršus iki šiol kol ji man priminė.

- Mam. Kol čia būsiu... Prašau net neužsimink apie juos. - tariau ir įlipau į jos mašiną.

Kol važiavom link namų jai pasakojau apie savo naujajį gyvenimą. Apie Martin ir apie savo darbą. Staiga mašinai sustojus mano senajam name norėjau bėgti ir klykte klykti. Pas Harry kieme sėdėjo mano senoji šaika. Na bent puse jų. Tikriausiai daugelis jų pasuko skirtingais keliais.

- Nekreipk dėmesio į juos. Dabar gyveni kitą gyvenimą. Tau jų nebereikia. - tarė mama palietus mano ranką.

Giliai įkvėpus oro kurio mašinoje tikrai mažai buvo, išlipau iš mašinos. Staiga jų visų žvilgsniai susmigo į mane. Kelis kartus sumirksėjus ir mintyse pakartojus, kad " viskas bus gerai", nuėjau prie bagažinės ir išsikėliau lagaminą. Galiausiai pajudėjau iš vietos ir įžengus į namus atsirėmiau į duris. Kol buvau toli nuo šios vietos jaučiaus lyg jie neegzistuotu, bet... Tik pamačius jų žvilgsnius pasijaučiau lyg būčiau nesusilaikius ir galėčiau bėgte bėgti pas juos ir visus apkabinti... Man reik pasikalbėt su Martin... Jis turi čia atvykti. Tada tikrai jausiuos žymiai saugiau. Staiga mano apmąstymus pertraukė vyriškas balsas sklindantis iš už durų...

Hey. Taigi kaip ir matot aš kursiu ir tečią sezoną. Taprasme čia tikrai wow nes nemaniau, kad tikrai pasiryšiu tam. Kolkas dabar bandysiu sutelkt dėmesį į istroiją, kadangi atėjo vasara tad yra ir daugiau laisvo laiko rašyti. Be jūsų nebūčiau tikriausiai iki čia atėjus, o jau senai pasidavu, tad didelis AČIŪ JUMS. Tikiuosi toliau skaitysite šį sezoną bei palaikysit mane ir kas be ko Lily. Ačiū, kad skaitote.❤❤❤❤