Visuomenė formuoja nuomones, jog reikia kreipt dėmesį į tokius nereikšmingus dalykus, kaip metai, išvaizda, turtai. Net nežinai kodėl, bet pradedi tikėti šiais žodžiais. Statai pamatus su tokiom pažiūrom, viskas pasidaro normalu, nebežinai kaip galėtų būt kitaip. Bet staiga, vieną dieną, sutinki žmogų, tam momentui jis atrodo eilinis žmogus, nieko neišsiskiria. Nepasižymi nei turtais, nei grožiu, o ir metais žymiai vyresnis. Net nesitiki, kad būtent tas žmogus gali būt kažkuo ypatingas. Tada, vieną dieną, supranti, kad pasikeitei, tavo požiūris į visus dalykus patampa kitoks, pradedi pastebėt smulkmenas. Kai pastebi, kad keitiesi - ieškai to priežasties. Bet visą laiką ta priežastis buvo tas eilinis, niekuo neišsiskiriantis žmogus, tai jis apverčia aukštyn kojomis visus nuostatus, sudrebina visus pamatus, tenka viską statyt iš naujo, pasaulis patampa kitoks. Po begalės metų net pradedi mėgt save, kiekviena diena praeina greičiau, nes lauki tų niekuo neišsiskiriančių žvilgsnių, kuriuos pajauti visam kūne. Tavo gyvenimas pasikeičia radikaliai, pradedi abejot ar darai viską gerai, bet nieko kitaip negali padaryt, tos akys patampa išskirtinės, tie prisilietimai - deginantys kiekvieną odos lopinėlį, pradedi nebekreipt dėmesio į tai ką sako kiti. Net nežinia kodėl, bet tas žmogus patampa vienu svarbiausių gyvenime, be kurio nenori matyt savo ateities. Baimė, laimė, ašaros, džiaugsmas, viskas susideda į vieną, nebežinai kaip reaguot, pradedi abejot pati savim, ar tikrai matai tai kas vyksta ar tai tik tava fantazija. Kad ir kaip bebūtų negali palikt to žmogaus, vien dėl jo sugrįžo noras gyvent, jaust, praregėjai, pasauly vėl atsirado spalvos. Nors ir nebesupranti kas vyksta, nors ir kyla daug klausimų, nors ir norisi atsakymų, bet nepaisant viso to norisi tiesiog pasinert su tuo žmogum į naują nuotykį, nepriklausomai nuo to kokio pobūdžio jis bus - pokalbis, gulėjimas nakty po žvaigždėtu dangumi, pasivaikščiojimas. Nėra skirtumo kuris iš jų, vistiek to trokšti visu savo kūnu ir negali atsispirti. Būna dienų, kad nekenti savęs už tai, nes supranti, kad nieko iš to nebus ir tik toliau save skaudinsi, bet tie jausmai.. kaip gera jausti ne tik skausmą.. kaip gera šypsotis ne tik dirbtinai.. kaip gera bent kartais vėl gyvent ir nenorėt numirt.
