Šviesa Tamsoje

42

Atsibudau prie senosios Ystvudo parduotuvės. Mano mintis gaubė visiška tamsa. Gulėjau tiesiog ant žolės netoli kelio. Čia nebuvo daug žmonių, kaip ir mašinų, kurios pravažiuojančios galėtų mane pastebėti. Mano plaukai buvo susivėlę kaip niekada, o drabužiai persismelkę alkoholio kvapu. Greitai apsičiupinėjau ir iš kelnių kišenės išsitraukiau savo mobilųjį telefoną. Kol rinkau paskutinio žmogaus, kuris buvo mano mintyse numerį, pastebėjau, jog kažkur susiplėšiau savo džinsus.

- Po velnių, - pasakiau ir užsidengiau rankomis veidą.

- Eei, klausau, - išgirdau merginos balsą ir greitai pakėliau telefoną nuo žemės prisiminusi, jog prieš kelias sekundes paskambinau Ber.

- Kas man vakar nutiko ir kodėl aš atsikėliau vidurį parko? - sumišusi paklausiau. Girdėjau kaip Ber pradėjo kikenti.

- Kur po galais Tu randiesi? Atvažiuosiu pas Tave, - paklausė ir pasakiusi adresą padėjau telefoną. Susiėmiau už galvos, nes skausmas buvo visiškai klaikus ir nepakeliamas.

Tai jau antras kartas mano gyvenime, kuomet nesukontroliuoju savęs. Tai taip nebūdinga man. Po kiek laiko, kuri man truko amžinybę pasirodė mano draugė Ber.

- Šūdas, atrodai tikrai prastai, - tai buvo pirmieji Jos žodžiai.

- Kas man nutiko Ber? Prisimenu tik tai, kaip mes šokom ir daugiau nieko, - pasakiau ir nuleidau galvą.

- Na.. Paskutinį kartą mačiau Tave bučiuojantis su Dženiu lauke, tuomet Jis man pasakė, jog einate pasivažinėti, Tu įsėdai į mašiną.. Jis uževedė variklį ir na.. Išvažiavote, - viską apmąstydama dėstė.

- Aš bučiavausi su kuo? - krūptelėjau ir pažiūrėjau į Ber. - Kaip Tu galėjai man leisti važiuoti su Juo? Juk žinai kaip Jo nemėgstu, - pakėliau balsą, tačiau sutvinksėjus smilkiniams nusiraminau.

- Ebe, juk žinai, kad pati buvau gerokai apsvaigusi, negalėjau sąmoningai mąstyti, - teisinosi Ji ir aš išreiškiau norą važiuoti namo. Nebegalėjau daugiau apie nieką mąstyti. Visa ta juoda dėmė mano galvoje tik dar labiau slėgė mane. Norėjau tiesiog įkristi į lovą ir niekada nepabusti, arba pabusti po trijų dienų.

Ber palydėjo mane iki mano namų, padėkojau Jai ir atsisveikinau. Ačiū Dievui, jog namuose buvau visiškai viena. Nebūčiau galėjusi dabar pasiteisinti Tėčiui dėl savo vakarykščių nuotykių. Vos užlipusi laiptais ir graibstydama sienas nupėdinau į savo kambarį. Kritau į savo lovą ir iš karto užmigau.

*

Kaip ir tikėjausi kitą rytą gerokai pavėlavau į mokyklą. Po vakar dienos buvo tiesiog neįmanoma normaliai pradėti šios dienos. Buvau praleidusi didžiąją dalį pamokų, o mokyklos rūbinėje atsidūriau tik apie antrą valandą dienos. Nuostabu, pagalvojau sau mintyse. Aplink save nenorėjau matyti nė vieno žmogaus, bet tai buvo neišvengiama. Pagyriau save vien už tai, kad pasiryžau čia ateiti būtent tokios savijautos. Dabar suprantu kodėl geriausia diena atsipalaidavimui yra penktadienis.

Šiek tiek sustojau prie veidrožio, pasitvarkiau plaukus, palaidinę ir nuėjau į antrą aukštą. Koridoriai buvo beveik tušti: visi arba jau baigė pamokas, arba pavaduotoja tikrai nekenčia manęs, jog mano tvarkaraštis visada sprogsta nuo pamokų kiekio.

Užlipusi į antrą aukštą nuėjau į nedidelį kambarėlį, kuriame stovėjo mano spintelė su dar keliasdešimt kitų.

- Sveika, mažute, - nespėjus prieiti prie spintelės čia iš kažkur pasirodė Dženis. Širdis sutvinksėjo kelis kartus, nes prisiminiau praeitą vakarą ir viską, ką papasakojo Ber. Nenorėjau tikėti tuom iki paskutinės minutės.

- Dink iš čia, - pasakiau Jam ir nusisukau prie spintelės atsukdama Jam nugarą. Dženis suėmė mane už rankos ir apsukęs atrėmė į sieną, kuri buvo priešingoje pusėjė nei spintelės. Jo veide pasirodė piktdžiugiška šypsena. Tai mane dar labiau suerzino.

- Paleisk mane idiote, - pasipriešinau dar kartą, bet Jo rankose pajaučiau daugiau jėgos.

- Vakar nebuvai tokia šalta ir atsakei į mano bučinį, tad kodėl nepakartojus dabar, - pradėjo artėti link manęs. Pradėjau visaip muistytis ir šaukti, kai Jis vis tiek pasiekė savo ir pabučiavo mane.

Buvau visiškai bejėgė pasipriešinti, nes Jis laikė abi mano rankas priremtas prie sienos. Visa tai truko neilgai, nes kažkas sugriebė Dženį už rankos ir iš visų jėgų Jam trenkė per veidą. Pasinaudojau progai bei greitai atsitraukiau pamačiusi, jog mane išgelbėjo Meinas. Su ašaromis akyse išbėgau iš šitos prakeiktos vietos. Buvau visiškai pasimetusi.

- Ebe, palauk! - išgirdau Meino balsą už savęs, kuris artėjo link manęs. Neklausiau Jo ir nuskubėjau į tualetą. Greitai atidariusi duris įbėgau į pirmą pasitaikusią kabiną. Meinas tai pat atbėgo paskui mane ir aš vos spėjau užsirakinti.

- Atidaryk duris! - šaukė Meinas barškindamas į tualeto duris. Taip, mus tikrai skyrė tik durys.

- Nenoriu Tavęs matyti, išeik iš čia, - surikau atstūmusi Meiną savo žodžiais, bet Jis buvo per daug įniršęs ir spyrė į duris. Stovėjau kiek toliau nuo durų prie sienos ir kūkčiojau iš baimės ir nežinomybės.

- Kartoju paskutinį kartą, - suriko atgal. Nesulaukęs mano atsakymo įsibegėjo ir trenkęsis jas išlaužė. Niekada negalvojau, kad Jis taip lengvai gali atidaryti duris. - Ar Jis lietė Tave? - suriko žiūrėdamas į mano akis. Jis artėjo link manęs, o aš ėjau kuo toliau nuo Jo.

- Palik mane ramybėje, - atsakiau Jam. Vos laikiausi visiškai neapsiverkusi. Tikriausiai mokytojas tai labai gerai matė.

- Klausiau ar Jis lietė Tave, - sušuko. Tai privertė šiek tiek krūptelėti mane. Nebežinojau, kaip dar atitolti nuo Meino, nes mano nugara atsitrenkė į sieną, o Jis jau buvo visai čia pat.

- Neapsimesk, jog rūpiu Tau, - šaltai atsakiau. Buvau visiškai prispausta prie sienos ir dabar mane ir Meiną skyrė tik vienas centimetras. Pajaučiau Jo kvėpavimą, kuris atsirenkė man į kūną. Nežinojau, ką daryti ir kaip elgtis. Pajaučiau visišką Jo galią ir dominavimą. Meinas atrodė taip pat gerai kaip ir pirmąjį kartą, kai Jį pamačiau. Užplūdo prisiminimų banga..

- O jei pasakyčiau, kad rūpi? - jau tyliau paklausė manęs. Tai privertė mane užsimerkti, nes bijojau, kas gali nutikti. Žinojau, kad Meino lūpos kažkur netoli manųjų. Laukiau.. Laukėme abu.

Vos tik mano ašara nuriedėjo skruostu Jis atsitraukė nuo manęs palikdamas praėjimą. Aš lėtai atsimerkiau ir greitai nuskubėjau, kol dar niekas nepamatė, kas įvyko. Jau palikdama patalpą išgirdau kaip Meinas vėl trenkė į kažką labai kieto.

Norėjau kuo greičiau dingti ir pasileidau lipti laiptais, kai kažkas vėl suėmė mane už rankos.

- Palauk, - tai vėl buvo Meinas, kuris niekaip nenorėjo manęs paleisti. Staiga Jo veido mina pasikeitė, kai Jis pamatė mano riešą. Tuo pačiu momentu nustebau ir aš, nes ant savo rankos pamačiau ištatuiruotą juodą trikampį. Meinas pakėlė savo pykčio apimtas akis į mane.

- Serafinas, - pasakė. Sutrikau, nes nežinojau ką atsakyti. Mačiau šitą kvailą dalyką ant savo rankos pirmą kartą, o šis pavadinimas man nieko nesakė.

- Aš nežinau, kaip tai atsidūrė.. - išlemenau nesugebėjusi pabaigti sakinio.

- Kur Tu įsivėlei, Ebe? - paklausė. - Ar bent nutuoki kas tai yra? - vėl paklausė. Žiūrėjau Jam į akis ir nežinojau, ką atsakyti.

- Aš neprisimenu, kas vakar man nutiko, - išsipasakojau vėl sugrąžindama ašaras į akis.

- Atvažiuosiu šiandiena vakare pas Tave ir viską man papasakosi, - pasakė. Su šiais žodžiais Meinas paleido mane palikdamas stovėti ant laiptų.

//

pagaliaaau parašiau šitą sceną, kurią buvau sugalvojusi jau prieš pusę metų! :o Myliu Jus <3