Žemė, vanduo ir dangus

Paskutinė naktis

Aplinkui nesimatė nė vienos gyvos dvasios, tad lapė nusprendė, kad išlįsti saugu. Išpradžių ji iškišo juodą, apvalią ir drėgną nosytę, įtraukė oro ir nusprendusi, kad pavojus negresia iškišo visą galvą.  Tai buvo visai jauna laputė rusvai geltonu kailiu, viena iš jos didelių ausų buvo įplėšta, o akys tamsoje keistai blizgėjo. Žvėrelis lėtai išlindo iš olos, nuleido galvą ir baikščiai apsidairė, tačiau apmirusioje stepėje nepastebėjo nė menkiausio judėjimo. Mėnulis ryškiau suspindėjo ir apšvietė retus krūmus, bei žolynus, sužėlusius dideliais lopais, taip pat duobes išraustas kranų, vikšriniais ratais sudarkiusių natūralų gamtos grožį. Kažkada čia buvo - tikras rojus, žmogaus rankų nepaliestas kampelis, gyvūnėlių prieglobstis, o kaip tada buvo gera čia gyventi! Bet godūs žmonės čia atsibeldė su prietaisais,  pavadintais bobcat - pumos vardu, ieškodami žemės gelmių turtų, tiesdami geležinkelius ir medžiodami kailinius žvėrelius. Lapes taip pat. Bet dabar buvo vasara ir laputė nepernelyg baiminosi brakonierių. Ji sustingo išgirdusi sielvartingą vėjo kauksmą ir visu kūnu prigludo prie žemės, tačiau alkis greit įveikė baimę. Žvėrelis nubėgo tolyn nuo saugaus, bet bjauraus prišvinkusios mėsos kvapo pilno urvo, šluodamas nušiurusia uodega smėlį ir dulkes. Lapė palengva ėjo pirmyn, uosdama orą. Ji nepajuto nė menkiausio gyvybės virptelėjimo.  Gyvūnėlis apžiūrėjo kiekvieną krūmelį ir žolyną,  tačiau nerado nei smiltvištės, nei pelės ar vargano žiogelio. Staiga gudruolei dinktelėjo keista, kiek šiurpi idėja. Nueiti prie žmonių namo ar geležinkelio ir paieškoti maisto tarp atliekų, kurias dažnai išmesdavo tie padarai (kas lapei atrodė itin keista ir nenormalu, kadangi ji pati visa rastą ar sumedžiotą maistą sunaudodavo nepalikdama nė kaulelio). Kiti gyvūnai nesikuklindami naudojosi šiais ištekliais, tačiau laputė iš prigimties buvo atsargi ir stengdavosi kuo įmanoma rečiau ten eiti. Dabar ji jau jautė į nugarą alsuojantį badą, tad neturėjo pasirinkimo. Keliaudama link namo, net nesimatančio horizonte, lapė mąstė apie atsargumą, kurio reikėtų imtis. Šis gyvūnas turėjo patirties daugiau, nei kitos jo amžiaus lapės. Rusvakailė, būdama visai jauna neteko šeimos, jau seniai jos motinos kailis puošia kažkokios damos pečius, o tėvas sudraskytas šunų, ši laputė jau buvo susidūrusi su žmonių žiaurumu. Tai prisiminusi ji lyštelėjo randą ant letenos ir apsižvalgė, tolumoje jau matėsi apgriuvusio namo kontūrai. Gyvūnėlis suabejojo, bet patraukė link namo. Eidama uodeguotoji jautėsi itin vieniša, netgi pradėjo pavydėti raudonajam kojotui, besivalkiojančiam su gauja. Su jais lapės nesutarė, abi pusės jautė konkurenciją, bet pranašumas buvo tų raudonųjų laukinių šunų pusėje, jie medžiojo gaujomis, buvo didesni ir stipresni už vienišes lapes. Kažkada,  kai ši vieta nebuvo žmonių paliesta, kojotai ir lapės sutarė, tiksliau buvo neutralūs, ši nesantaika kilo dėl maisto stygiaus, mat atvykę žmonės sukrėtė visą ekosistemą. Staiga kažkas sujudėjo krūmuose, išvaikydamas laputės mintis. Ji atsisuko link tos pusės, įtraukė oro ir prigludusi prie žemės ėmė sėlinti. Iš krūmo iššoko liesas ir senas stepinis kiškis, jei lapė būtų soti, ji tikrai nesivargintų jį sugauti, tačiau ji buvo alkana. Laputė šoko ant kiško, tačiau šis nors ir senas vis dėl to buvo miklus ir išsisuko nuo smūgio, bei nurūko tolyn. Kailiuotoji puolė iš paskos. Nubėgusi mažiau nei pusę mylios ji pajuto keistą kvapą ir sustojo it įbesta. Iš tamsos atsklido urzgesys ir iš savo urvo išlindo lapinas. Jis buvo didesnis už laputę, ir urzgė perspėdamas, kad čia jo teritorija. Rusvakailė gal ir būtų su juo susirėmusi, jei būtų vyresnė ir sotesnė, tačiau ji tebuvo jauna, alkana laputė, tad spruko šalin nuo piktojo žvėries, kuris džiaugėsi galįs toliau snausti urve. Lapė patraukė prie namo.
Namas buvo medinis, nešvarus ir apgriuvęs. Čia žmonės negyveno tik lankydavosi kitais metų laikais, ypač medžioklės sezonu, vasara, kai stepėse nepakeliamai karšta lapė galėjo jaustis saugiau. Namas buvo pastatytas netoli mažo vandens tvenkinėlio, baigiančio išdžiūti, aplink buvo keli krūmai, bei vienas apdžiūvęs medis, pasodintas žmonių. Aplink namą mėtėsi šiukšlės, tarp kurių rausėsi smulkesni padarėliai, tupėjo paukščiai, bet rudakailės jie nedomino, ji žinojo, kad negalės jų pagauti. Ji apuostė šiukšles ir pasipurtė, kadangi šlykštus spirito kvapas trenkė į šnerves, kad net apsvaigo galva. Laputė pavaikščiojo aplink namą ieškodama, ko užkrimsti, bet nieko vertingo nerado, ji pavėlavo,  žmonės čia seniai lankėsi, o maistas jau kitų žvėrių suėstas. Gyvūnėliui beliko eiti prie bėgių, ten keleiviai pro langus dažnais išmesdavo maisto likučius.
Prie bėgių buvo tylu, ta tyla ramino, bet kartu ir jaudino lapę. Rusvakailė vaikščiojo šalia traukinio bėgių nedrįsdama pereiti į kitą pusę. Šiukšlėse ji nerado nieko gero, kadangi ir čia maistas buvo suėstas. Alkio paskatinta laputė ėmė bėginėti bėgiais, nieko doro nerasdama. Staiga ji išgirdo tolimą dundėjimą, gaudesį ir švilpimą ir sustingo vietoje. Instinktai sakė jai bėgti kuo toliau nuo čia, tačiau žvėreliui atrodė, kad gaudžia toli, o ir nežinojo, kad traukiniai važiuoja greitai. Lapė atsargiai nusliūkino tolyn, jausdama, kad tuoj tuoj ras maisto. Ir ištikrųjų ant bėgių gulėjo sumaitota galva antilopė saiga!  Lapė negalėjo patikėti tokia sėkme! Šis stambus kanopinis gyvūnus, buvo patinas su vienu nulauštu ragu, matyt žuvo neseniai, nes kojotai jo dar nesugraužė. Lapė pribėgo prie grobio ir apuostė, kilo tik viena problema, ji negalėjo jo pajudinti, per didelis buvo. Rusvakailė nusprendė sotintis čia, savo nelaimei, ji vis bandė pasiekti prie žemės esančią mėsą ir įkišo koją po lentomis. Lapė atsikando nuostabios mėsios ir net pamiršo, kad kažkur rieda traukinys. Staiga žvėrelis išgirdo švilpimą visai netoli. Laputė sudvejojo nenorėdama palikti maisto, bet nusprendė gelbėtis pati. Ji norėjo striktelėti į šalį, bet įstrigusi koja neleido. Gyvūnėlis ėmė panikuoti, o blaškantis į visas puses pasidarė tik blogiau. Lapę apšvietė ryškios traukinio šviesos ir transporto priemonė trenkėsi į ją, atimdama gyvastį. Traukinys nuriedėjo toliau, mašinistas nė nepajuto, kad kažką partrenkė, o jei ir būtų, vargu ar atkreiptų dėmesį į vargšą žvėrelį, o lapė ten ir pasiliko, sutrinta galvą ir kojomis, kaip maistas kitiems,  į šiuos žiaurius žmonių spąstus patekusiems,  vargšams gyvūnams.

~Tigerrrr12~
Ilgai nekėlėme dalies, tačiau Kaimomergina niekaip jos neparašo :\