Mano mėlynos akys mato, kaip mažutė mergaitė lakioja po sodą su aitvaru rankose. Vėjas padeda aitvarui laisvai ir nevaržomai sklaidyti gryname ore. Aš sėdžiu ant žalios žolės, savo trapiuose delnuose laikanti karštą arbatos puodelį su gardžiu medumi, mąstau. Lieknas vėjas kedena mano rudus, garbanotus plaukus, o žolė kutena mano basas pėdas. Mano maža dukrelė, žaliomis akimis, kurias paveldėjo iš savo tėvo, nenustypsta džiaugsmu pamačiusi praskrienjantį nedidelį lėktuvą. Prisiminimai užklumpa ir mano širdis pradeda virpėti.
