Užmirštuolė ✔

Vienas

Naktimis dažnai sapnuoju mažą mergaitę... Ji dažnai bando mane kažkur nusivesti. Savo smulkų ir liesą delną sugrūdusi man tarp pirštų, ji ragina mane pasiduoti. O kam pasiduoti, ji niekada neatsako. O aš niekaip ir nesuprantu. Klausiu jos, rėkiu ant jos, bandau gražiai kalbėti, o ji tik šypsosi.

Jau nežinau kelintą kartą ją sapnuoju. Kiekvieną kartą, kai matau ją, ji darosi vis šaltesnė. Jos lūpos jau nuo mūsų pirmo susitikimo pamėlusios, o oda balta... Nepaisant to, ji graži. Jos veidas apvalus, nosytė riesta, o akys žydros, skaisčios kaip dangaus žydrynė. Plaukai tamsūs, visai kaip mano.

Ir šiame sapne ji mane aplanko. Ji lėtai artėja link manęs. Eina aplink, suka ratus, ir stebi rimtu, nieko neišduodančiu žvilgsniu.

-Tu mane skaudini... Man skauda..-Ji stumteli mane ir aš parkrintu ant grindų, nugara perbėga nemalonūs šiurpuliukai ir netrukus pabundu. Suprantu, kad užmigau tiesiai prie vairo. Gerai, kad nevairavau.

Pabėgau prieš kelis metus. Turbūt. Laikas bėga taip greitai, kad aš net nesuprantu, kas nutiko.

Vieną dieną turiu namus.. Kitą, turiu tik seną iš močiutės kiemo nugvelbtą ( o gal pasiskolintą) pikapą.

Pirmomis dienomis, kai pabėgau, gyvenau tik prisiminimais, o dabar mažai ką prisimenu. Žinau, turėjau šeimą, o tada pokšt ir ji dingo. Taip pat labai gerai prisimenu savo mėgstamiausią kambarį, geltonomis senomis sienomis, ant kurių sukabinta gal koks šimtas nuotraukų. Nei kur tas kambarys yra, nei kodėl jį prisimenu - neįsivaizduoju. Dar vienas dalykas, kurį žinau, yra mano pabėgimo amžius, na ne visai tikslus. Pabėgau būdama 17 - iolikos. Daugiau neprisimenu nieko. Ak, tiesa, mano vardas - Akvilė. Ir visus tuos metus kai bėgu, mane visą laiką vejasi kažkoks vyras.

Tas vyras, paslaptingas. Jis visada prašo pasikalbėti.

Vieną kartą jis sučiupo mane. Tuo metu ieškojau, papildomo darbelio, kad galėčiau užsidirbti šiek tiek pinigų, tad visai nesitikėjau, kad jis čiups man už pažastų ir pradės mane kažkur tempti... Išsilaisvinau tik įkandus jam į ranką trečią kartą. Nuo to karto suvokiau, kad šis vyriškis nenori su manimi tik pasikalbėti, jam akivaizdžiai reikia kažko daugiau.

Tiesą sakant, net bijau dėl savo gyvybės. Tas vyriškis stiprus, dažnai lipa man ant kulnų.

Tik stiprus noras išgyventi mane gelbėja nuo jo gniaužtų.

Suglamžiusi maišelį, išmetu jį į šiukšledėžę, buvusią prie suoliuko. Netoliese tvenkinys, o jame plaukioja žąsys, su savo mažais vaikais. Vaizdas toks mielas, kad norisi čia pabūti ilgiau. Čia tylu, ramu, jauku.. Atrodo, lyg gamta būtų priglaudusi mane prie savęs ir paslėpusi nuo Tamsiojo vyro, kuris mane vejasi.. Deja, tai tik sapalionės. Aš niekada nuo jo nepabėgsiu. Žinau tai. Bet kol galiu, tol ir bandysiu pasislėpti nuo jo..

Atsidususi nušoku nuo mašinos kapoto ir susirangau priekinėje sėdynėje. Užvedusi mašiną, neskubėdama važiuoju iki artimiausios parduotuvės.

Kelias savaites dirbau čia. O dabar laikas dingti iš čia. Atrodo, jau net galiu užuosti Tamsiojo kvepalus. Tas vyrukas, kažkur čia. O aš nenoriu būti sugauta.

Įvažiavusi į aikštelę, iškarto apsuku mašiną, dėl atsargos, o tada sukdama raktus lekiu į parduotuvės vidų. Į krepšį kraunu ilgiausiai laikančius ir pigiausius daiktus, apskaičiavusi kiek jie turėtų kainuoti, noriu žengti kelis žingsnius į priekį, bet nebegaliu. Tamsusis surakina mano riešą savo delne. Kojos tą akimirką sustingsta, o širdis trankosi kaip pašėlusi. Iš to jaudulio visa virpu.

Jis sunkiai šnopuoja, barzda mažiausiai kelias savaites neskusta, o akys, pajuodusios, lyg kokio demono.

Nejau taip viskas ir baigsis? Jis pagaus mane čia, o aš nieko nepadarysiu?

Tamsusis spaudžia mano riešą ir tuo pačiu sunkiai gaudo orą. Vyriškio krūtinė sunkiai kilnojasi, jo marškinėliai viršuje šiek tiek prasegti, o jų rankovės trumpos. Jis pats su šortais. Tad nepanašu, kad jam karšta. Tai labiau iš pykčio.

-Įkliuvai, Emilija.. .-Sukandęs dantis sumurma. Kodėl jis nuolatos mane taip vadina?

-Nejaugi...-Šlykščiai nusišypsau.-Padėkit! Tas vyras prie manęs priekabiauja!-Pradedu rėkti, o šis atšoka atgal, lyg nudegintas. Netrukus prie jo pristoja apsauginis, o aš dingstu iš parduotuvės palikusi prekes.

Užkūrusi mašina, lekiu iš miestelio, neleistinu greičiu, kol pagaliau atsiplėšiu nuo tos vietos.

Jis vėl mane rado. Net nesuprantu, kaip jam pavyksta išlikti taip arti.. O svarbiausia, kodėl jis tai daro? Šis klausimas jau seniai neduoda man ramybės... Kaip ir daugybė kitų, į kuriuos neturiu atsakymų.

Gyvenu nežinioje... Galbūt net pragare. Mažai ką pamenu, o kažkoks velnias nuolat painiojasi po kojomis, nepalieka ramybėje ir dar tas baisus jausmas, kurį kartais jaučiu viduje. Tai lyg riksmas. Baisus vidinis riksmas...

Taigi, aš grįžau. Teko prisiversti kažką įkelti, kadangi viską rašau juodrasčiuose ir kažkodėl norisi pirma pasirašyti daugiau dalių, o tada pradėti kelti. Su šia istorija viskas gerai. Ji trumpa, o aš taip pasiilgau rašymo, kad 'sukirsiu ją kaip saldainiuką' prieš didžiąją knygą. Nesitikiu populiarumo, ar gerų žodžių. Tik noriu padaryti efektą. Istorija nefantastinė, su idėja. Viskas paaiškės laikui bėgant..

Ps. Atleiskit už klaideles. Rašau 3 nakties. Eh, tas įkvėpimas.