Užmirštuolė ✔

Trys

Danguje pūpso juodas didžiulis debesis, kuris šiuo metu bliauna kartu su manimi. Esu permirkusi iki pirštų galiukų, jie sustingę, kaip ir visa aš. 

Jau kelias valandas sėdžiu užmiestyje, ant suoliuko, prie tvenkinio. Čia nėra daug žmonių, o tiems kurie yra netoliese aš nei velnio nerūpiu. Turbūt todėl ši priežastis mane labiausiai ramina, bet nepakankamai, nes kaukiu kaip laukinis šuo, paliktas vienas miške.

Turėjau mašiną - turėjau galimybę išgyventi... Dabar neturiu nieko. Nebeliko net uždirbtų pinigų, jie visi liko mašinoje. O juk ir ta mašina, nors sena, man buvo brangi. Neturėjau daug daiktų, kuriuos pasiėmiau iš namų. Tie patys daiktai, kuriuos turėjau su savimi, "paliko" mane. Galiausiai likau su senelių mašina. O dabar ir ji... Kas galėjo ją paimti? Ji juk buvo sena, nebuvo niekam reikalinga. Buvo galima pavogti žymiai geresnę...

Galbūt nueiti į policiją? Nors nemanau, kad tai gera idėja.. Jie greičiausiai įkištų mane už grotų.

Net neįsivaizduoju ką turėčiau daryti..

Bliaunu ir keikiu savo gyvenimą dar gerą valandą, kol šiaip ne taip užmerkiu akis ir pasineriu į miegą, gulėdama ant suoliuko.

Ji vėl pasirodo sapne.. Tik šį kartą ji balta it sniegas, o jos lūpos  ryškiai mėlynos.

Šiame sapne mudvi sėdime ant žolės, o toliau viskas taip  balta. Tuštuma mane savotiškai ramina. Kaip ir maža mergaitė spoksanti į mane.

-Aš jau pavargau..-Numykia. Mažus pirštelius paneria į žolę ir nuskina ramunę, o tada paduoda ją man.-Tu padovanojai ją man.

-Nuo ko tu pavargai?-Atsiklaupiu ant kelių prieš ją. Ji padeda savo galvą man ant kelių.

-Nuo tavęs. Tu niekada manęs neprisiminsi, taip?-Nepamenu jos, bet jaučiu, kad ji man matyta. Tuo metu supanikuoju, bet žinau, kad nenoriu jos liūdinti. Ji tik maža mergaitė.

-Aš prisiminsiu, pažadu.-Glostau jos tamsius plaukus. Ji šypteli.

-Tikiuosi, m...-Sapnas baigiasi, o aš intuityviai pakylu nuo suoliuko. Kojos šiek tiek susipina, tad tėškiuosi ant asfalto.

Iš pradžių nesuprantu, kas nutiko, kol nepajuntu skausmo nemaloniai raižančio visą delnią.

-Velnias..-Rankoje įstrigusi didžiulė stiklo šukė, kuri bemaž pervėrė ranką. Susiraukdama greitai ją ištraukiu iš delno, bet jaučiu, kad viduje dar kažkas liko. Visas delnas trukčioja, o iš jo bėga kraujas.. Net nežinau ką daryti. Neišmanau tokių dalykų. Iš maišelio ištraukiu rūbus, kuriuos turėjau panaudoti savo kūnui, ir apvynioju kraujuojančią ranką. Bent jau čia jie buvo naudingi.

Vis dar esu apsimiegojusi, tad mano galva visiškai nedirba. Jaučiuosi nusivylusi. Nusivylusi ne tik savimi, bet ir visu savo gyvenimu, o tuo labiau savo atmintimi. Galvoje net kirba pavojingos mintys užbaigti savo gyvenimą.. Galbūt tada padaryčiau pasauliui paslaugą. Juk dingtų "benamė", manęs nebegaudytų tas vyras ir apskritai būčiau laimingesnė... Mintis vilioja, bet nenoriu  būti tokia silpna. Nenoriu būti tokia beviltiška ir prieiti iki tokio žingsnio. Tad geriau pasielgsiu spontaniškai ir nueisiu paprašyti pagalbos. Juk niekas negalės manęs už tai nubausti, o mirti nukraujuodama aš taip pat nenoriu.

Atsargiai pakylu iš savo vietos ir lėtai patraukiu link pirmo pasitaikiusio namo, bet šiame name man net neatidaro durų. Surizikuoju kitame name ir paspaudžiu durų skambutį, tai užtrunka kelias minutes, o tada man duris atidaro plikagalvis vyriškis, ryškiomis kažkur matytomis akimis.

-Sveiki, nenoriu jūsų trukdyti, bet man reikėtų pagalbos.Gal..

-Užeik.-Nužvelgęs netvarkingai apsuktą ir kraujuojančią ranką, vyriškis surizikuoja ir atidaro duris.

Jaučiuosi šiek tiek nustebusi, kad vyriškis taip ramiai mane įsileidžia. Juk aš visiškai nepažįstamas, svetimas žmogus. Net nežinau ar pati jo vietoje būčiau tokia gera.

-Gal galite parodyti man savo ranką?-Paprašo.-Aš gydytojas, tad galiu ją apžiūrėti.-Tai bent sutapimas.

Ištiesiu nemaloniai dilgčiojantį delną, o jis įdėmiai jį apžiūri. Vėliau jis atsineša vaistinėlę ir ant mano rankos pradeda tepti vaistus.

-Mažas stiklo gabaliukas įstrigęs delne. Reikia ištraukti. Siūlyčiau nuvykti į ligoninę..

-Aš negaliu. Labai skubu..-Numykiu.

-Ligoninė netoli.-Vyriškis žvilgteli pro langą.

Net nežinau ką jam atsakyti. Žinau tik tai, kad negaliu ir nenoriu ten eiti. Nenoriu būti pastebėta. Jau net rizikuoju būdama čia.

-Kuo jūs vardu? -Paklausia ir šypteli.

-Akvilė, o jūs?

-Aurelijus. Akvile, gausite šiek tiek palaukti kol griš mano brolis, o tada aš jums padėsiu. Tai truks maždaug dešimt minučių. Ar galite man skirti tiek savo laiko?

Mandagus, draugiškas, žavus - šis vyriškis negali būti blogas.  Todėl linkteliu.

-Jei tik netrukdysiu jums... Jau ir taip įsibroviau į jūsų namus ir sutrukdžiau...-Piršto galiuku suku ratus aplink riešo linijas, kol vyriškis mane stebi.

-Mano toks darbas. Jį pasirinkau ne šiaip sau.. Gal kavos?

Jau net nežinau kiek laiko negėriau geros naminės kavos.. Nebuvau jos mėgėja, bet dabar esu tokia ištroškusi.. Ir pavargusi.

-Taip, kavos puodelis mane tikrai atgaivintų. -Mano gelbėtojas patraukia į virtuvę, o aš jam iš paskos.

-Spėju esate ne vietinė?

-Ne, čia tik laikina mano stotelė.

Ant stalo padėta nuotrauka su tamsiais rėmeliais. Žvilgteliu į nuotrauką. Joje du vyrai - daktaras ir tamsiaplaukis vaikinas.

-Nuotraukoje jūsų brolis? -Paklausiu.

-Taip, jis netrukus grįš. Galėsit susipažinti.

Noriu pasakyti, kad nereikia, tačiau sugebu tik šyptelti.

Kokia ironija... Nuotraukoje mano persekiotojas.