Žemė, vanduo ir dangus

Žmogžudystė

Prieš maždaug porą amžių ar daugiau, Velingtono, esančio pietų Afrikoje, centre, buvo rastas nužudytas garbingas kareivis, kovęsis Indijoje ir Afrikoje. Vyras ėjo pasivaikščioti, kaip ir kiekvieną vakarą, miesto centru. Jis buvo nušautas, kulka pataikė į galvą.
Kareivinėse kilo triukšmas, kariškiai būdavo gerbiami visur, vieno iš jų nužudymas prilygo maišto sukėlimui. Užkariautojai, norėdama išlaikyti vietinius savo valdžioje, kolonijas valdė negailestingai. Jie negalėjo pakęsti tokio elgesio, tučtuojau surado žudiką, kuris nebuvo itin atsargus, nes buvo daug liudininkų, mačiusių, kad šovė tas žmogus.

Buvo vidurdienis, tačiau miestą vis dar gaubė rūkas, pulkininkas, karo veteranas, Džordžas Rufas žingsniavo  link kalėjimo. Gatvėmis bildėjo karietos, traukiamos arklių ar juodaodžių vergų. Jos buvo nuostabiai išpuoštos ir traukiančios akį. Tačiau kareivis nesidairė, plačiais žingsniai jis ėjo link pilko, gremėzdiško pastato. Vyriškis buvo pagyvenę, žilstelėjęs, su nedidele barzdele. Rūstų veidą vagojo raukšlės ir randai, melsvos pulkininko akys visada atrodė piktos ir smerkiančios. Jis nebuvo gražus, tačiau atšiauri išvaizda vertė visus to žmogaus prisibijoti. Dažniausiai Džordžas elgdavosi piktai ir šaltai, tačiau artimuosius mylėjo ir sugebėjo būti švelnus. Jis nebuvo uždaras ar nekalbus, kas buvo neįprasta tarp kareivių. Pulkininkas mėgdavo aiškintis priežąstis, mokyti, bei mąstyti. Jis veikdavo tik gerai apgalvojęs, dėl to ir pasiekė tiek daug, pulkininko krūtinę puošė daugybė medalių. Dabar jis skubėjo į kalėjimą, nes norėjo pasikalbėti su kareivio žudiku.
Kalėjimas buvo šiurpi vietą, į ten beveik nepatekdavo šviesa. Jame buvo labai šalta ir drėgna. Sienos buvo akmeninės ir labai storos. Šis pastatas garsėjo neįveikiamumu. Jame laikė baisiausius nusikaltėlius. Pulkininką Rufą palydėjo į nusikaltėlio vienutę. Džordžas įėjo į šaltą ir tamsią vietą. Jam buvo pastatyta kėdė atsisėsti. Kareivis prisėdo ir apsidairė. Kamera buvo maža ir ankšta, joje nebuvo nė gulto ar vietos, kur atsigulti. Ten buvo mažas grotuotas langelis, aukštai sienos viršuje, pro jį kartkartėmis pasirodydavo spindulys ir iškarto dingdavo. Kalinį pulkininkas rado prirakintą prie sienos, spoksantį pro langelį. Tai buvo pusamžis juodaodis vyras, rudomis akimis ir tamsiais, trumpais plaukais.
- Žinojau, kad ateisite, - staiga prabilo nusikaltėlis, vis dar žiūrėdamas pro langą.
- Norėjau pasikalbėti, - kimiai atsakė Džordžas.
Kalinys linktelėjo. Kariškis nusistebėjo, žudikas nebuvo piktas ar išsigandęs, nebandė jo pulti, neprašė pasigailėjimo, kaip tikėjosi Rufas, priešingai juodaodis atrodė ramus.
- Kodėl užmušei tą kareivį?  - pagaliau paklausė karo veteranas.
- Nes jis buvo žudikas, - ramiai atsakė vyras.
- Ką? Ne, jis nebuvo. Tas žmogus buvo garbingas ir daug nusipelnęs šaliai.
- Jis žudė žmones, jei žudė, vadinasi tas kareivis žudikas.
- Netiesa, kare žudantys žmonės, nėra galvažudžiai, jie gina tėvynę, tai nesiskaito nusikaltimu, - pyktelėjo kareivis.
Kalinys ėmė kvatoti, sutrikdydamas Džordžą.
- Juk tie, kurie žūsta kare irgi žmonės, ar ne? - paklausė nusikaltėlis.
- Taip,  be abejo, bet jie patys pasirinko kovoti. Jie žinojo, kad gali žūti.
- O civiliai?  Kare žūsta vienas kareivis ir dešimt civilių.
- Karo aukos, jei nori laimėti, turi aukoti, - šaltai tarė Rufas.
- Ar turite vaikų? - staiga paklausė juodaodis.
- Taip, dvi dukras... - kiek sutriko karo veteranas.
- Mylite jas?
- Taip! Jos abi gyvena su manimi.
- Kiek joms metų?
- Vienai 17,o kitai 36. Bet aš nesuprantu, kodėl klausinėjate.
- Aš irgi turėjau dukrą, jai buvo 15. Ji žuvo karo metu, gindama draugus. Ji buvo vienintelė mano artimoji,- liūdnai šyptelėjo vyras.
- Užjaučiu, tačiau ji buvo karo auka. Mes dėl to nekalti, - atsakė kariškis.
- Pagalvokite, jei jūsų dukra būtų ta karo auka.
- Nedrįskite taip kalbėti! - piktai riktelėjo pulkininkas.
- Matote, jūs negalite net galvoti apie tai. O man taip atsitiko!  Pagalvokite,  ką aš jaučiau, - kalinio skruostu nusirito ašara.
Pulkininkas nutilo susimąstęs.
- Pagalvokite, kiek šeimų prarado sau artimus žmones, - pridūrė nusikaltėlis, - jūs sakote, kad žudyti kare, nėra nusikaltimas, kad kareiviai nėra žudikai!
Karo veteranas nieko neatsakė.
- Žudymas kare, vadinamas garbingu dalyku, tačiau tai tėra nusikaltimas, pridengtas tėvyne. Kareiviai, gauna medalius ir yra didžiai gerbiami, tačiau, jie yra žmogžudžiai,- kalbėjo juodaodis.
Pulkininkas Džordžas Rufas išėjo iš vienutės, giliai susimąstęs. Jis negirdėjo nieko aplinkui. Kareivio galvoje vis skambėjo ir skambėjo kalinio žodžiai.

~tigerrrr12~