jau ne pirmą kartą susiduriu su netikrais draugais.
kaip beviltiškai jautiesi tada.
kai būni linksmas, visi draugauja su tavimi, o kai tave ištinka bėda, va tada jau ir išryškėja tu žmonių tikroji pusė - veidmainystė.
net ir baisiausiam priešui nelinkėčiau patirti to žiauriaus jausmo.
širdį slėgia skausmas, jautiesi taip vienišai.
dabar oficialiai nekenčiu mokyklos. dėl daugybės veidmainių, kuriems tu nerūpi.
ar parašys kas nors savo patirtį? man būtų žiauriai įdomu. sekmės ir ate!
