Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

ANTRAS SKYRIUS II

Liepos 17 diena, 2016 metai.

-Mama, tu neįsivaizduoji kaip tavęs pasiilgau. Namai vėl daro mane laimingą. O ir tu tokia graži... Jau buvau pamiršusi kaip pasiilgau viso to.

-Kaja, aš labai laukiau tavęs sugrįžtant. Tu be galo pasikeitei. Dabar nebeatrodai kaip anksčiau... Atrodai labai simpatiška ir suaugusi. Pasiilgau tavęs.

Puoliau mamai į glėbį. Nesupratau kaip, bet jos žodžiai visad mane sugraudindavo. Džiaugiausi, kad turiu bent ją. Nesuprantu, kaip galėjau ją palikti vieną visus metus. Žinojau tik vieną – jai dabar reikia manęs. Negaliu jos palikti. Ši moteris mane užaugino ir mažiausia ką galiu padaryti – palaikyti ją. Jai to reikia.

Mamai reikia manęs tokios, apie kokią ji svajojo. Jai reikia tos dukros, kuri apkabins, net jeigu visas pasaulis bus nusisukęs. Mamai reikia šilumos. Mano šilumos. O ne eilinių atsikalbinėjimų ir bėgimų iš namų.

Mama ir aš. Tobulas duetas netobulame laike.

Grįžau namo iš tolimos kelionės. Buvau mainų programoje, kurią rengė mokykla. Neturiu nė žalio supratimo, kodėl pasiūlė man važiuoti, tačiau neatsisakiau. Žinoma, tėvai tam prieštaravo, bet aš vis vien siekiau savo. Ir štai, išaušo toji diena kai turėjau išskristi Olandijon mokytis. Sėkmingai gyvenau tulpių šalyje šešis mėnesius. Kad ir kaip keista tai būtų, pamilau šią vietą ir nenorėjau grįžti namo, tačiau teko. Turėjau baigti mokyklą ir pildyti svajones, kurias sukurpiau daugiau nei prieš ketverius metus. Turiu kurti gyvenimą, apie kurį svajojau per ilgai.

Gimtinėj buvo keista nematyti kraštovaizdžio, prie kurio pripratau Olandijoje. Čia šalta ir niūru. Rodos, atvykau į kitą planetą. Neturėčiau būti čia. Tik įlipus į taksi, jau svajojau vėl išskristi. Žinojau, jog mano vieta toli gražu ne šioj šaly. Deja, galimybės iškeliauti nebeturėsiu mažiausiai metus.

Kad ir kaip ten buvo, džiaugiausi matydama mamą sveiką. Kodėl sveiką? Kai išskridau, girdėjau jog ji nustojo valgyti, labai nerimavo, mat neturėjau šanso jai paskambinti bent kartą per savaitę. Palikinėjau tik beviltiškus balso pranešimus, kurie turbūt net nepasiekdavo mamos telefono. Viduj rodos veržėsi ugnikalnis, norėjau mamai papasakoti visas detales. Svajojau išklausyti mamos pasakojimų apie viską, kas įvyko per tuos septynis mėnesius. Norėjau vėl jausti, kad esu mylima.

Mylėjau Olandiją, tačiau buvau pamiršusi, kaip pasiilgau meilės ir dėmesio, kurį man skyrė mama.

***

Noriu spirti koja į tą nelemtą pypsintį aparatą taip stipriai, jog vėl greičiausiai prarasčiau sąmonę jos dar normaliai net neatgavusi. Suprantat, aš gyva ir aš kvėpuoju, tai kam reikia dar ir pulsą matuoti? Na taip, daktarams reikia kiekvienos smulkmenos apie pacientą, bet nejaugi negali bent pritildyti to pypsėjimo? Galva sprogs kaip koks ugnikalnis... Koks ten jo pavadinimas? Etna? O gal Mauna Loa? Neįsivaizduoju. Geografiją supratau kaip fiziką. Nė velnio šių dalykų nesupratau.

Ir vėl jis tik pypsi ir pypsi, o aš vis bandau atsimint kodėl guliu šioje palatoje. Arba maniau, kad guliu palatoje. Vis dar nežinau, kas tas Haru.

-Supranti, man reikia tavęs. Ir tai ne dėl kokių namų darbų ar kokius sausus pusryčius pirkti šiandien.

Palauk, ką? Kodėl šis vaikinas, sėdintis šalia manęs (nes, stovėti jis tikrai negalėjo, ar ne?), laikė mano ranką ir šnekėjo apie sausų pusryčių rūšis?

O! Aš jaučiu savo delną! Vėl jaučiu savo delną. Žodžiais neįmanoma apsakyti, koks geras jausmas suprasti, kad tavo delnas sugalvojo neatsisakyti tavęs.