Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

TREČIAS SKYRIUS II

Rugpjūčio 8 diena, 2008 metai

-Nagi, tėti, pasijudink. Manęs laukia Luna! Manau nežinai ką reiškia laukti draugės smėlio dėžėje. Nes aš irgi nežinau. Juk manęs laukia!

-Gerai, Kaja, eime.

Slapčia žinojau, kad tėčiui nepatinka smėlis. Jis jo neapkentė, bet ko gi jis nepadarys dėl dukrelės. Jis – mano didžiausias didvyris. Koks kitas tėtis eitų į mažiausiai mėgstamą vietą vien todėl, nes jo dukrai reikia susitikti su drauge.

Straksėjau laiptais kaip tas genio snapas į medžio kamieną. Be galo ilgai nemačiau Lunos, nors ir ne taip ilgai pažįstu ją.

Luna – miela mergaitė. Turėjo ji gražius ilgus plaukus, visuomet norėjau juos supinti, bet niekuomet jai to nesakiau. Tai gan keistas noras, ar ne? Susipažinome mes dar keisčiau.

Matot, kad žaistum smėlyje, tau reikia smėlio žaislų, o aš savuosius palikau namuose. Tėčio juk neprašysi, kad jis vėl liptų į ketvirtą laiptinės aukštą vien tam, kad paimtų tau žaislus, tad teko improvizuoti. Pasiėmiau kelis lapelius. Mažyčius visai. Išlyginau smėlį savo nedidukėmis pėdomis ir delniuku įspaudžiau lapelius į birų paviršių. Žinoma, gavosi ne taip, kaip su smėlio žaislais, tačiau man labai patiko šie piešinukai.

Savaime aišku, man tai greit pabodo, tad ėjau prie vienintelės mergaitės kieme ir pasidomėjau, ar galėčiau prisijungti prie jos pilies statybos. Prisiekiu, ta smėlio pilis buvo beveik didesnė už tėčio šypseną. O tai beveik neįmanoma!

Mergaitė mielai priėmė mane, mes susipažinome ir smagiai praleidome laiką. Pasirodo, net septynias valandas... Su draugais laikas eina daug greičiau nei tada, kai esi viena!

Prieš keliaujant namolio, paklausiau jos vardo, supratau, kad vis dar jo nežinojau.

-Man jau reikia eiti, bet noriu paklausti, koks tavo vardas?-Truputėlį šveplavau, nemokėjau tarti garso „r", tad klausimas truputį kvailai skambėjo, tačiau klausimas vis vien buvo suprantamas. Manau...

-Aš Luna. O tu?

-Kaja. Tai susitiksime rytoj?-Mintyse šokinėjau iš džiaugsmo, Luna pirmoji mano draugė šiame kieme.

-Žinoma, laukiu nesulaukiu!

Priešingai nei aš, Luna kalbėjo tobulai. Atrodo taip pat gerai, kaip mama. Be galo stebėjausi ja ir truputį pavydėjau. Gal kada nors ji pamokys mane ištarti žodžius teisingai?

***

Jaučiau smėlį tarp savo pirštų, akyse regėjau Luną. Bandžiau įsivaizduoti, kaip ji atrodo dabar, po dešimties metų. Turbūt tokia pat pritrenkianti kaip toje smėlio dėžėje.

Po tos dienos, nepamenu ar daugiau su ja susitikome. Keista, kad išvis atsimenu šį įvykį.

Pasiilgau ir jos, ir tėčio. Nepamenu, kada buvau praleidusi dieną su tėčiu. Jis visuomet užsiėmęs darbo reikalais. Kartais, net mamos nepabučiuoja. Rodosi, šeima yra ir yra.

Norėčiau, kad tėčiui ne taip rūpėtų darbas. Manau, šeima turėtų būti pirmoje vietoje, ar ne? Na, iš tikrųjų, nesvarbu.

Į minčių sąrašą įtraukiau ir punktus „susitikti su Luna" bei „praleisti dieną su tėčiu ir mama kartu". Antrąjį punktą turėčiau įvykdyti taip pat greit, kaip ir šio pastato palikimą. Taip.