Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

PENKTAS SKYRIUS

Naršiau internete, ieškojau studijų programų. Neseniai sapnavau, jog išskrendu studijuoti Olandijon ir noriu išpildyti šį sapną. Santaupų skrydžiui turėjau, o ir dvylikta klasė beveik baigta, tad ko čia laukti?

Galvojau, ką noriu studijuoti, bet vis neišmąsčiau. Norėjau būti laisva ir tiesiog keliauti aplink pasaulį, tačiau kažkaip reiks nusipirkti maisto ir kitų dalykėlių, kurių man tikrai neprireiks.

Noriu sieti savo gyvenimą su menu. Linijos, grafika, fotografija. Norėjau šiuos dalykus sujungti ir padaryti magiją. Žinoma, tai nepavyks, tad teko pasirinkti vieną.

Po kiek mąstymo, pasirinkau fotografiją. Fotoaparatą turiu, idėjų taip pat netrūkstu, tad taip. Rinksiuosi fotografiją. Tikiuosi, kad neprarasiu motyvacijos fotografuoti.

Gal pagaliau nustebinsiu tėvus ir įrodysiu, kad viskas įmanoma. Žinoma, kad tai padaryčiau reikės nusipirkti visą inventorių kurio trūkstu, o tarp viso to – naują fotoaparatą. Nors maniškis vis dar veikia, manau jau pats laikas atsinaujinti, ar ne?

Greit maigiau klaviatūrą, internete ieškodama to tobulo fotoaparato, ir nepatikėsit, bet radau! Šis buvo tos pačios firmos kaip ir mano senukas fotoaparatas, tačiau ketinau vis vien jį nusipirkti. Gan pamėgau šią firmą.

„Pirkti.". Na štai, ir aš nebeturiu pusės savo santaupų, tačiau studijoms užteks. Trūksta tik lėktuvo bilietui pinigų, bet manau su šituo susitvarkysiu greitai.

Neseniai įsidarbinau saldumynų parduotuvėje. Dirbau ten kaip kasininkė keliems mėnesiams. Nei kiek nesiskundžiau savo darbo vieta ir kolektyvu. Išties buvo gan liūdna, kai reikėjo vėl pasinerti į mokslus ir atsisakyti darbo, tačiau teko.

-Kada gi man išskristi? Galėčiau nors ir dabar, bet viskas bus per greit. Juk niekam apie tai dar nė nepranešiau.-Murmėjau panosėje.

-Tu kažką sakei, ar man tiesiog pasigirdo?-Haru šūktelėjo iš kito kambario, kuriame berods žaidė kažkokį žaidimą su dinozaurais.

-Ne, ne. Pasigirdo greičiausiai!!-Atsakiau per greit ir esu beveik įsitikinus, kad jis nepatikėjo.

Palikau kompiuterį ir nudūmiau į kambarį, kuriame buvo Haru. Šokau ant sofos ir bandžiau užvesti temą, apie studijas. Ir tiesiog pasakyti, kad kitą savaitę išskrendu.

Viskas aišku nėjo kaip iš pypkės ir man teko gan ilgai aiškinti, kodėl būtent Olandija, kodėl kitą savaitę ir panašiai, tačiau Haru suprato mane ir palaikė. Bet. Pareiškė, kad skris kartu. Jis taip pat galvojo apie studijas, tad esu įsitikinusi, jog Olandijoje ras savo tobulą studijų programą. Taip pat kaip radau ir aš.

Išties džiaugiausi, kad Haru pasisiūlė keliauti kartu. Norėjau, kad jis keliautų, manau ši kelionė bus be galo įsimintina.

O po jos gal net negrįšime čia. Gal keliausime toliau... Indija, Austrija, Bulgarija. Kur bus kita mūsų stotelė? Ar išvis tokia bus?

Apie ką aš išvis? Juk ką tik nusprendžiau studijuoti metus Olandijoje, o dabar jau galvoju kur keliausiu baigusi studijas. Na aš ir keista.

-Pyyp...

-Mama? Sveika. Aš turiu naujienų.

-Taip, labas. Klausausi įdėmiai.

-Kitą savaitę išskrendu Olandijon. Radau tobulą studijų programą ir noriu studijuoti šioje šalyje. Tiesiog turėjau įsitikinti, kad tu apie tai sužinai pirmoji. Ir labai tikiuosi, kad tu nieko prieš mano sumanymą neturi.-Dėsčiau lėtai ir aiškiai, tačiau ne per daug rimtai.

-Palauk, ką? Nevirškinu informacijos. Gal galim susitikti ryt kokioje kavinukėje mieste? Nelabai noriu tokius dalykus aptarinėti telefonu!-Kažko tokio ir tikėjausi.

-Aišku!! Ryt mūsų mėgstamiausioje kavinukėje susitikimas tinka? Ryte manau būtų geriausia.

-Žinoma. Iki ryt.

„Pokalbis baigtas"

Nekantravau susitikti su mama ir papasakoti jai visus savo planus. Apskritai, norėjau ją pamatyti. Pasiilgau jos balso po to ilgo gulėjimo ligoninėje.

Net nenutuokiu, ar ji žino apie šį įvykį..

-Haru, o tu pasakojai mano tėvams apie ligoninę?

-Taip, papasakojau viską, kad tau nereiktų pasakoti šios ilgos, ne tokios ir linksmos istorijos. Tačiau aš įsitikinęs, kad tau vis vien teks ją papasakoti.

-A. Vis vien ačiū.

Po šio pokalbio praėjo gal pora valandų. Šį laiką kalbėjome visokias nesąmones, pavyzdžiui, kodėl varlės nebendrauja su sliekais? Juk jie tokie panašūs. Abiejų bijau vienodai.

Taip pat nebejaučiau savo rankų pirštų. Pražaidėme su žaidimų konsole gal valandą, jeigu ne daugiau ir žaidimas buvo toks intensyvus, jog vieną akimirką Haru net paprašė nesulaužyti šios konsolės, kurią jis nupirko mano butui, man gulint ligoninėje.

Tačiau dabar laikas vakarienei.

Ir šiandien ją gamina Haru.