Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

SEPTINTAS SKYRIUS

Kaip ilgai laukiau šios dienos. Nemanau, ar kažkas pasaulyje gali įsivaizduoti, kaip nekantrauju įsėsti į tą milžinišką lėktuvą, esantį vos už kelių metrų nuo manęs.

„Lėktuvas į Olandiją pakils po dviejų valandų."

Reiškia, užteks spoksoti, reikia pradėti veikti. Kulniavau link lėktuvo bagažų skyriaus. Po kiek laiko jau sėdėjau šiame milžiniškame lėktuve ir nekantriai laukiau akimirkos, kai nusiplėšime nuo žemės paviršiaus ir pakilsime į tas aukštumas, kur laksto visos vaikų svajonės. Kur pučia vėjai, nešdami didžiausias žmonių paslaptis bei norus. Pakilsime į svajonių vėjus. Ten, kur plazda ir mano svajonės. Pakilsime ten, kur pradėsiu naują gyvenimo puslapį. Naujas gyvenimas Olandijoj. Pagaliau!

Staiga lėktuvas pakilo. Stebėjau, kaip tolstu nuo tų žaliuojančių pievų, rapsų laukų. Kilau link debesų. Niekada nesijaučiau taip... Keistai? Mintis, kad negrįšiu čia mažiausiai dvejus metus vertė mane liūdėti, tačiau tuo pačiu taip džiūgauti. Žodžiu, esu laimingiausias žmogus. Niekada negalvojau, kad kada nors gausiu progą išskristi užsienin. Mažytei Kajai tai buvo kaip eilinė svajonė, kurią ji sugalvodavo per kiekvieną gimtadienį užpučiant žvakutes. Metams bėgant supratau, kad svajonės tiesiog neišsipildo, o ypač tos, kurias sugalvoji pučiant žvakutes ant gimtadienio torto.

Nė nesupratau, kad grožėdamasi šiuo debesų vaizdu, užmigau. Pabudau kai jau buvome Olandijoje, mane pažadino šalia sėdintis vyriškis.

Žvelgiau pro langą ir pajaučiau, kaip apatinis žandikaulis, rodos, nukrito iki pat kulnų. Šioje šalyje taip gražu. Akimirkomis net pamiršau mirksėti. Kaip galima atsigrožėti šiuo vaizdu?

Kartu su visais lėktuvo keleiviais pamažu lipome iš lėktuvo. Pastebėjau kažkur matytus plaukus. Luna! Visai pamiršau, kad ji taip pat skrido čia studijuoti. Bandžiau prasisprausti pro keleivius iki pažįstamos merginos, tačiau tik man pabandžius tai padaryti, buvau suspausta it sūris.

Nežinau ko tikėjausi, tačiau man pagaliau išsikrapščius iš to milžino, Lunos niekur nemačiau. Greičiausiai ji jau pasigavo taksi ir iškeliavo į viešbutį. Tą patį padariau ir aš.

-Brrr... Brrr...- Pajaučiau skambantį telefoną kišenėje. Nenutuokiau, kas galėtų man skambinti. Pažvelgusi į ekraną pamačiau žmogaus vardą.

Mintyse bandžiau apskaičiuoti, koks laikas gimtinėje. Nemanau, ar Haru būtų laukęs iki paryčių, kol nusileis lėktuvas, vien tam, kad paskambintų man. Bet vis tiek atsiliepiau.

-Klausau tavęs. – Bandžiau būti rimta, nors džiugesys, kad esu Olandijoje tryško per visus kraštus.

-Sveika, tu jau nusileidai?

-Taip, kaip tik dabar ieškau laisvo taksi. Keliausiu į viešbutį. Kaip tau sekasi?

-Gan gerai, tačiau jau pasiilgau tavęs. Tiesa, aš atskrendu pas tave kitą trečiadienį. – Taip, pamiršau pasakyti, kad Haru neskrido su manimi. Taip susiklostė, kad jam iškilo darbo problemų, tad jis turėjo likti ten, iš kur aš taip ilgai svajojau pasprukti, ir pagaliau tai padariau.

-Puiku! Lauksiu tavęs. – Tai ištarus baigiau pokalbį ir pasijudinau link ryškiai geltono taksi automobilio, kuris, rodos laukė manes.

***

Viešbutis atrodė jaukesnis nei mano pačios kambarys. Norėjau šokti ant didelės baltos lovos ir šokinėti, kol nebejausiu kojų. Na, kaip per visus tuos amerikietiškus filmus.

Lengvos užuolaidos užgožė saulę, bandančią nusišypsoti pro mažą lango kamputį. Truputį patraukiau medžiagą, pakabintą ant karnizo ir žvelgiau į tolį.

Mano kambarys buvo dvyliktame viešbučio aukšte, tad galite tik įsivaizduoti, koks gražus vaizdas driekiasi horizonte. Negalėjau atitraukti savo rudų akių nuo simpatiško saulėlydžio.

Rodosi, ką tik čia atskridau, o jau vakaras. Įsimylėjau Olandiją tik pamačiusi ją pro mažytį lėktuvo langiūkštį.