Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

VENUOLIKTAS SKYRIUS

-Tu atrodai išsigandusi. Kažkas atsitiko? –Girdėjau Haru balsą. Rodosi, jį girdėjau visai šalia, tačiau niekur jo nemačiau. Dairiausi visur, bet nei jo, nei Lunos nematyti. Kur po velniais jis yra? Čia toks didelis miestas, tiek daug žmonių, ir aš jau pasimečiau.

-Kaja, aš čia. Atsisuk pagaliau.

Ir kur man suktis? Apsisukau aplink save jau kokius keturis kartus, o jo niekur nematau. Dabar ne pats laikas žaisti tokius žaidimus, kai esame visame Tokijo gražume.

-Bu! – Kažkas uždėjo ranką ant mano peties ir apsuko. Na štai, Haru veidas per kelis centimetrus nuo manojo. –Kaja, tu rimtai atrodai išsigandusi. Tu perbalusi. Viskas gerai?

-Na, jeigu atrodau išsigandusi tai nežiūrėk, juk tai paprasta!

Mano juokeliai buvo tokie pat juokingi kaip senas medis. Visai nejuokingi. Tačiau Haru iškart nusisuko ir apsimetė, kad manęs nė nepažįsta. Iškart puoliau juoktis ir daužyti šio kvailo vaikino ranką.

-O Luna kur? –Susipratau, kad jos čia nėra. Dabar tikrai puoliau į paniką.

-Nesijaudink, ji čia pat. Nuėjo nupirkti mums pavalgyti. Nežinau kaip tau, bet mano pilvas mane baigia suvalgyti.

-A, gerai.

Taigi, Japonija... Nė nesusivokiau, kad aš jau čia. Viskas atrodo visiškai ne taip, kaip tose nuotraukose, kurių pilna internete. Realybėje viskas taip stebuklinga. Net akys nenori tuo tikėti. Takeliai, sakuros, žaliuojančios pievos, be galo gražūs žmonės... Aš pagaliau čia. Pagaliau esu ten, kur turėjau būti nuo pat pradžių.

Haru dairėsi, tai aukštyn, tai į puses. Tada žvelgė žemyn, apsidairyti, ar aš vis dar čia. Taip, aš žema. Berods, jau minėjau tai. Dairiausi ir aš. Tačiau vien žiūrėjimo man nepakako. Nusprendžiau pramankštinti kojas ir kulniavau takeliu pirmyn. Mano draugas manęs nestabdė. Jaučiau tik jo žvilgsnį įsmeigtą tiesiai į mano nugarą. Tačiau stoti neketinau. Norėjau viską pamatyti iš arčiau.

-Kaja, Luna grįžo. Pats laikas grįžti ir tau! –Išgirdau Haru. Rodos, jis labai toli. Bet apsisukus pastebėjau, kad mano draugai vos už kelių metrų nuo manęs. Luna rankose laikė popierinį maišelį, esu beveik įsitikinusi, kad ten – mūsų maistas. Patraukiau link jų.

-Ah, Kaja, tau viskas gerai? Atrodai labai susimąsčiusi. Lyg tau nepatiktų ši vieta... –Tarė Luna. Net šiurpai per nugarą perėjo tai išgirdus. Kaip ji galėjo pagalvoti, kad man nepatinka Japonija? Myliu šią vietą.

-Ką? A, mano išraiška. Atsiprašau, aš tiesiog vis dar negaliu patikėti, kad mes rimtai esame čia. Nemoku deramai išreikšti emocijų, tad kaip matai, atrodau be emocijų. –O, kad tik ji žinotų, kas dedasi mano viduje. Negaliu tvertis savame kailyje. Jeigu laikas staiga sustotų, šokinėčiau vietoje it koks kiškis. Klykaučiau iš laimės kol apsiverkčiau. Pulčiau visus apkabinti ir dėkoti, nežinau kodėl, bet norėjau tai padaryti. Bet nenoriu susigadinti savo reputacijos pačią pirmą valandą šioje šalyje, tad pasirinkau stovėjimą šalia draugų, su veido išraišką, kuri daugeliui priminė kažką panašaus į „pasitrauk, nes tvosiu iš šio krepšio tau galvon" arba „kodėl aš čia, o ne savo lovoje?".

Prisiekiu, aš draugiška. Bet kitiems atrodo priešingai. Na, man tai išties nerūpi. Jau noriu temptis draugus apsipirkti, tačiau pirma reikia susirasti būstą. O šį reikalą, kaip planavome, turėtų sutvarkyti Haru. Tad aš ir Luna keliavome į vieną iš didžiausių Tokijo prekybos centrų. Jau galiu įtarti, kad aš išeisiu su keliais žaislais ir kanceliarinėmis priemonėmis, o Luna su keliais maišais rūbų, žaislų ir kokių papuošalų. Kuriuos dar ir sakys man nešioti. Nors niekada tam ir nesipriešinau, Luna išties labai seka mados tendencijas, ir kaip bebūtų keista, jai tinka visiškai visi rūbų stiliai. Tuo tarpu man tinka tik per didelės, rausvos pižamos.

Išties, nė nežinau, ar man jos tinka. Tiesiog labai jas mėgstu ir tiek. Noriu nusipirkti daugiau pižamų. Geltonų. Ir rausvų. Ah, mėgstu pižamas. Kad tik galėčiau su jomis vaikščioti visur... Gal geriau ne, tada tikrai draugų neturėčiau.

-Į kurią parduotuvę nori eiti? –Klausė Luna. Išties nė nežinojau. Man buvo nesvarbu kur einame, tiesiog norėjau pasinerti į japonų pasaulį ir visus šiuos mielus dalykėlius. Užuodžiu, kaip greit nebeturėsiu pinigų.

-Nežinau, galime užsukti čia, o tada kur akys mus nuneš. Kaip manai?

-Puikuuu!! –Rodosi, ji labiau džiaugėsi nei aš. Ne, tai neįmanoma. O gal?

Taigi, užsukome į kažkokią parduotuvę. Ji milžiniška, nekantravau visko apžiūrėti. Akimis laksčiau po kiekvieną smulkmeną, nė nepastebėjau, kaip greit dingo Luna. Jos nesimatė niekur, tad parašiau jai žinutę, kur tą mergiotę velnias nunešė.

Tik apsisukau ir pastebėjau, kad mano draugė stovi prie gigantiškų pliušinių žaislų, laikydama rankose gal tris skirtingus. Jos veido nė nesimatė, vien žaislai.

-Tau viskas gerai? –Prapliupau juoktis.

-Aa, taip, taip, aš susitvarkysiu.

Tik ištarus šiuos žodžius, iš Lunos rankų žaislai krito žemėn. Labai jau priminė mane. Puoliau imti tuos milžiniškus žaislus ir duoti juos Lunai, tačiau tik man pabandžius paduoti jai vieną žaislą, ji jau rankose laikė kitą. Čia lyg koks vaikiškas žaidimas. Aš renku žaislus, ji juos meta ir ima kitus. Eh.

Laikas čia ėjo žaibišku greičiu. Dabar jau vaikščiojome kartu su Haru, ir kiek girdėjau iš jo lūpų, jis jau vos paėjo. Visą šį laiką pravardžiavau jį slieku. Jis taip lėtai eina, tačiau su juo vis vien smagu. Haru nesiliauja sakyti kaip jis pavargo ir kaip čia gražu, tad mūsų pokalbiai atrodo maždaug taip :

-Haru, ką manai apie šią suknelę? –Specialiai paklausiau, žinojau, kad jam patinka, bet jo balsas man taip pat labai patiko.

-Kaja, man taip viską skauda. Kada gi jūs su Luna baigsit vaikščioti? Man protu nesuvokiama kiek jūs apvaikščiojot kol manęs nebuvo. –Vos neverkė Haru

-Aš tau klausimą uždaviau, o ne visą fizikos vadovėlį paprašiau išaiškinti. –Šyptelėjau. Bandžiau susilaikyti ir nesijuokti, bet tai atrodė kaip misija „neįmanoma".

-Na gerai, ji atrodo labai dailiai. Galim jau eiti, prašauuuu.

Šis vaikinas kartais taip užknisa, kad žodžiais neįmanoma apsakyti, tačiau velniava, nežinau ką be jo daryčiau.

Po dar kelių maišų, prikištų visokiausiomis nesąmonėmis (mielomis nesąmonėmis), Haru noras išsipildė, mes patraukėme namo.

Nežinojau, kur mūsų namai, Luna taip pat, tad mes tiesiog sekėme Haru lyg ančiukai savo antį. Pasirodo, namai buvo prie pat prekybos centro, kuriame praleidome daugiau laiko nei turėjome. Įėjus į vidų, vaizdas užgniaužė kvapą.

Sienos buvo pilkšvos, kambario viduryje stovėjo didėlė, pilka sofa, ant jos puikavosi trys dailios pagalvėlės. Pastebėjau televizorių, tiesiai prieš sofą. Tiesą sakant, čia buvo tiek daug daiktų, į kuriuos internete žiūrėdavau tiek ilgai, bet niekada neturėjau galimybės pati jų įsigyti.

Greitai mečiau visus maišus ir puoliau ant sofos, nebejaučiau kojų ir nė neįsivaizduoju, kaip jaučiasi Haru. Kol mes su Haru atrodėme lyg maži vaikai, norintys niekada neišlipti iš lovos, Luna atrodė labai energinga. Kaip? Prisiekiu, tose parduotuvėse nuėjome daugiau žingsnių nei aš esu nuėjus per visą savo gyvenimą.

Bet bent jau prisipirkau pižamų. Ir žaislų. Ir kanceliarijos priemonių. Kitaip sakant, dalykų, kurių man tikrai nereikėjo, ypač tiek daug, tačiau viskas atrodo per daug mielai ir tiesiog prašėsi būti nuperkami.

Pradėjau tikėti stebuklais, vis dar nebankrutavau, o tai – stebuklas. Maniau tik įėjusi į pirmą parduotuvę išleisiu visas santaupas, bet pasirodo, kad moku susilaikyti ir nepirkti visko iš eilės.

Kiekvieną dieną išmoksti kažko naujo, ar ne?