Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

DVYLIKTAS SKYRIUS

Dienos bėga be proto greitai. Rodos, kiekvieną dieną aš, Luna ir Haru sužinome kažką naujo. Ne vien tik apie Japoniją, tačiau ir apie save. Tačiau pradėjau nekęsti to, kaip greit bėga dienos. Atrodo, kad nespėju nė susivokti, kad man jau greitai dvidešimt vieneri. Ir faktas, kad Japonijoje mes jau gyvename apie metus. Kur tie metai prabėgo, sunku net pasakyti, kai pati atsakymo nežinai...

Gyvenimas čia verda kiekvieną dieną, bet aš įsimylėjau tokį gyvenimą pačią pirmą dieną čia atvykus. Vis dar jaučiuos lyg vaikas. Negaliu patikėti tuo, kad gyvenu savarankiškai su geriausiais draugais svajonių šalyje. Negaliu patikėti kiek šalių jau apkeliavau.

Tačiau laukė dar viena kelionė. Išskrendame ryt ryte. Į Pietų Korėją. Šios kelionės beprotiškai laukia Luna, bet pripažinsiu, aš ir Haru ne ką mažiau jos laukiame.

Pietų Korėja labai žinoma pagal madą, unikalų stilių. Gal man pavyks pagaliau pasivyti mados tendencijas ir įsigyti gražių drabužių. Pagal savo aprangą tikrai nepasakyčiau, kad labai seku naujausias madas. Gal jau laikas pradėti?

-Kaja, galim pasikalbėti? –Paklausė Luna. Kažin, apie ką ji nori kalbėti. Jau gan vėlu, galvojau visi jau einame miegoti.

-Žinoma. Apie ką nori kalbėti? –Stengiausi išlaikyti gan linksmą nuotaiką. Tikėjausi, kad tai nebus kokia liūdna tema dėl kurios negalėsiu ramiai sėdėti lėktuve.

-Neseniai prisiminiau dienas, kai buvau visai mažytė. Nežinau, ar tu jas pameni, tačiau noriu tau priminti kai ką...

-Ką turi galvoj? –Kažkodėl nepamenu nieko susijusio su savo vaikyste. Po gulėjimo ligoninėje, viskas lyg išgaravo iš galvos apie mano mažas dienas.

-Na... Kai buvau maža, mėgdavau sėdėti smėlio dėžėje, kieme. Tada gyvenau bute, su tėvais. Laukan visad eidavau viena, nemėgdavau būti namuose, rodos, butas nemėgo manęs. O gal tai būdavo tik mano vaizduotė. –Lunos veide pasirodė menka šypsena, tačiau ji kažką slėpė savo plaukais. –Vieną dieną, kai išėjau į kiemą, pamačiau mažą mergaitę. Ji buvo kiek žemesnė už mane, tamsių plaukų. Ji paklausė manęs, ar gali prisijungti ir pažaisti su manimi, o už jos nugaros stovėjo vyras. Greičiausiai jos tėtis. Plačia šypsena veide ir gėle užkišta už ausies. Maniau, ten ją padėjo toji mergaitė. Žinoma, leidau jai prisijungti ir pažaisti su manimi. Taip laiką leidome iki sutemų, akimirką mergaitės tėtis užsnūdo! Tai, kur aš ten sustojau? A, taip... Toji mergaitė sakė, jog susitiksim kitą dieną, tačiau buvau visai pamiršusi jos vardą. Vakar jį atsiminiau, ir tai buvai... Tu. Kaja, tu ėjai su savo tėčiu kiekvieną vakarą kieman. Tuomet staiga, iš niekur nieko, nebepasirodei. Vieną dieną net pražiūrėjau pro langą tol, kol užmigau, nes tikėjausi pamatyti tave. Tačiau nei tu, nei tavo tėtis nepasirodėte. Po kiek laiko sužinojau, kad turėjot išsikraustyti dėl šeimyninių priežasčių. –Tuomet pastebėjau ašaras jos akyse, tačiau Luna bandė šypsotis, nė nežinau kodėl. –Negalvojau, kad kada nors vėl teks tave sutikti...

Aš nežinojau ką sakyti. Sukau savo galvą, bandžiau prisiminti tą dieną, visus įvykius, tačiau mano smegenys nė neplanavo to daryti. Ak, kodėl aš tokia kvaila? Ir kodėl dėl manęs verkia žmonės? Juk aš neverta ašarų.

Apkabinau Luną, padariau jai puodelį arbatos. Ji man papasakojo daugiau iš savo vaikystės. Be galo norėjau papasakoti jai kažką iš savosios, bet viskas ką atsimenu tėra menki fragmentai, kurių nesugebu žodžiais paaiškinti. Gyvenimas kartais sunkus, ar ne?..

Nei aš, nei Luna nepastebėjome, kaip greit išaušo rytas. Išaušo toji valanda, kai turime keliauti link oro uosto. Nėra nieko ko nemėgstu labiau apie Japoniją nei spūsčių kelyje. O pasirodo šiandien jų laukia gan daug. Eh..