Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Atsibudau... Galiu patvirtinti, kad ne savo namuose. Kažkur. Šį kvapą atpažįstu, bet nepamenu iš kur. Akys vis dar apsunkusios.

Pamažu atmerkiau akis, o čia. Norėjau klykti. Aš vėl čia. Tai jau lyg antri namai man. Ligoninė. Baltos sienos, baltos lovos, net seselės su baltais chalatais. Lyg vestuvės. Užjaučiu tuos, kuriems teko tuoktis ligoninėje.

Neapkenčiu šios vietos, tuo labiau kad nesupratau, kodėl aš čia. Kodėl čia nieko nėra. Net telefono.

Ir štai, tas pats vaizdas, kaip prieš keletą metų. Už durų su sesele šneka Haru, prašo, kad įleistų jį čia. Prisistatė, kaip mano geriausias draugas. Bent šį kartą viską pamenu.

-Ačiū labai, jūs labai maloni. –Haru truputį linktelėjo uždarydamas duris, neatsisukdamas į mane. Užtrenkęs duris Haru susiėmė rankomis savo veidą, lyg kažką slėpdamas. Nejaugi jis verkia?

-Haru, kas buvo? –Tyliai paklausiau. Jis net krūptelėjo. Greičiausiai nesitikėjo, kad aš atsikėlusi.

-Ne, nieko. Viskas gerai. Tu jau seniai pabudusi? –Vaikinas valėsi veidą. Jo akys buvo paraudonavusios, plaukai netvarkingi, jis atrodė lyg ne Haru. Ne tas laimingas vaikas Haru, kurį pažinojau. Kurio laukiau čia. Tačiau jis – mano geriausias draugas nesvarbu kokia bebūtų jo būklė. Jis – Haru. Jo būsena nepakeičia to, kas jis toks. Šiltas vaikinas, kurį branginu nuo pat mažens.

-Ne visai. Pabudau išgirdusi pokalbį su sesele. Haru, prašau pasakyk kas buvo. Man nesmagu tave matyti tokį, juo labiau kai aš guliu šitoje nelemtoje lovoje, nė neįsivaizduodama kas vyksta ir kodėl aš čia. Ir kur Luna?

-Tai per sunku, Kaja. Aš nežinau kaip tau tai pasakyti. Nežinau ar tu pajėgsi tai suprasti ir nepadaryti visko dar blogiau. Aš tiesiog nežinau, ar tau būtina tai dabar žinoti. Atleisk man. –Haru verkė to nė neslėpdamas. Norėjau savo perbalusia ranka nušluostyti jo ašaras. Bandžiau tai daryti, tačiau mano ranka tiesiog nukrito ant metalinio lovos rėmo. Buvau per silpna net pakelti savo ranką.

-Prašau, Haru. Labai tavęs prašau, pasakyk, kas čia dedasi. –Šnabždėjau. Man reikia žūtbūt viską išsiaiškinti iki skrydžio pas tėvus.

-...Tau negalima jaudintis ir nervintis, Kaja, tavo būsena be galo bloga. Dėl to tu net gali mirti. –Ašaros riedėjo Haru skruostais, nežinau ar esu jį mačiusi tokį. Dabar jo buvo gaila net labiau nei savęs.

-Palauk, nesupratau. Tu čia rimtai?

Pradėjau suprasti situaciją. Kokio velnio man gresia mirtis dėl jaudulio ir nervinimosi? Ar tai išvis įmanoma? Na, jeigu dabar guliu ligoninėje, greičiausiai, kad taip. Ah, gyvenimas tikrai manęs nemėgsta.

-Kiek aš čia dar laiko gulėsiu? –Net nebelaukiau atsakymo į praeitą savo klausimą, tiesiog norėjau ištrūkti iš čia ir gyventi savo gyvenimą, jeigu man jo bent truputis dar liko.

-Daktarai sakė, kad tik kelias dienas, kol vėl galėsi stovėti ant savo kojų. –Tarė Haru. Mačiau neviltį jo akyse, tačiau jis tramdė ašaras, kad ir kaip tai buvo sunku.

Bent negulėsiu čia tiek, kiek gulėjau praeitą kartą. Net šiurpuliukai per nugarą perėjo atsiminus visa tai.

Šios dienos eis taip lėtai. Aš jau noriu iš čia pasprukti. Bet viskas, ką dabar galėjau daryti, tai miegoti. Turiu pailsėti.

-Haru, aš miegosiu. Baisiai noriu miegoti. Gerai..? –Paklausiau sukaupusi visas jėgas.

-Ką? A, taip, žinoma. Miegok, tau reikia pailsėti.

Atpalaidavau kūną ir akys pačios užsimerkė. Užmigau, tačiau vis dar girdėjau Haru kalbantį šalia. Jis minėjo Luną, Airo. Ir tai, kaip jis norėtų man pasakyti visą tiesą. Norėjau visa tai išgirsti, tačiau negalėjau. Miegas apsėmė viską ką galėjo apsemti manyje.

Sapnavau labai realistišką sapną. Jame buvo Luna, Haru, Airo. Taip pat ir aš. Tačiau aš verkiau. O Airo kažką kalbėjo. Sakė tai mano dviem draugam, po to žengė link manęs. Žinojau, kažkas bus ne to, ko tikiuosi. Airo pasakojo, kaip jam patiko būti su manimi. Kaip jis mane brangino ir mėgavosi kiekviena minute praleista su manimi. Kodėl jaučiau, kad dabar viskas baigsis? Tačiau niekas nesibaigė. Airo pasakė, kad jis nebenori, kad aš būčiau jo mergina. Tuomet atsiklaupė ir išsitraukė kažkokią mažą dėžutę iš kišenės, o po kelių sekundžių jo lūpas paliko klausimas, ar suteiksiu jam galimybę, visą gyvenimą praleisti kartu su manimi.

Šis sapnas buvo be proto realistiškas. Tik nesupratau, kodėl pradžioje verkiau. Kad ir kaip ten buvo, šiandien paskutinė diena ligoninėje. Be galo džiaugiausi tuo, norėjau namo, o rytoj laukia ilgas skrydis atgal pas tėvus. Labai jų ilgiuosi, nors su jais neseniai kalbėjau telefonu.

Trys žmogeliai, su kuriais gyvenau, lankė mane kiekvieną dieną. Luna vis kalbėjo, kaip ji su miltais parduotuvėje vaikščiojo vaisių skyriuje, todėl nepastebėjo manęs. Airo ir Haru labai jaudinosi dėl mano sveikatos bei ateinančio skrydžio, tačiau apie jokį vyrą niekas nežinojo. Taip, apie tą patį vyrą, kuris stovėjo man už nugaros prieš pat man nukrentant ant šaltos žemės. Gal taip ir geriau, kad niekas apie tai nežino.

Laukiau nesulaukiau, tiesiog norėjau vėl pamatyti mamos šypseną, tėtes gražias akis, juos kartu, vėl. Be galo jų pasiilgau, galėčiau apie juos vien ir kalbėti.

Bus gaila palikti visus savo draugus čia, Pietų Korėjoje. Tačiau aš čia grįšiu. Vėl būsiu su jais, kaip ir dabar. Tik būsiu ne ligoninėje. Būsiu su geriausiais draugais ir savo mylimu vaikinu. Jie yra viskas ko galėjau norėti ir dar daugiau.