Mafijos princesės sugrįžimas

3.49

Pabudau. Apsidairiau ir pamačiau Maiklą mieganti ant sofos. Aš sunkiai atsisėdau ir norėjau išlipti, bet pasirodo buvau per silpna todėl susmukau. Nuo garso pabudo Maiklas.

- Mieloji, leisk aš tau padėsiu. – pasakė ir padėjo atsistoti.

- Gali mane nuvesti pas Kere.

- Mieloji ji morge ruošiama laidotuvėms. – pasakė ramiai ir mane apkabino.

- Kaip aš galėjau tai leisti. – pasakiau ir išgirdau beldimą.

- Užeikit. – pasakė Maiklas ir pro duis įėjo ponas Smitas.

- Rebeka nežinojau, kad tu ne viena. Jei aš ne laiku...

- Viskas gerai man kaip tik jūsų reikėjo. Pone Smitai čia mano vyras Maiklas. – vyrai paspaudė vienas kitam rankas.

- Kai man skambinai nesakei kokių tiksliai paslaugų tau reikia.

- Aš noriu, kad mano vyrą ir dukrytę padangintum nuo žemės paviršiaus paslėptum taip, kad net aš negalėčiau rasti.

- Rebeka, apie ką tu čia kalbi? Aš nepaliksiu tavęs.

- Paliksi ir užauginsi mūsų dukrą toli nuo viso šito pasaulio.

- Man prireiks poros dienų. Pagaminti dokumentams.

- Aš noriu, kad visas pasaulis manytu, jog mano dukra mirė.

- Sutvarkysiu tai, bet nepamiršk, kad kelio atgal nebus.

- Žinau, bet noriu, kad ji turėtu geresni gyvenimą.

- Bus padaryta. Turi valandą su ja atsisveikinti. Po to ją paims mano žmonės. Po laidotuvių. Ji ir tavo vyras dings visiems laikams.

- Gerai. Mes einame pas dukrą, o jūs sutvarkykite kitus reikalus.

Jaučiau, kad Maiklas nepatenkintas, bet padėjo man nueiti į reanimacijos skyrių. Sesutė mums padavė mūsu mergytę ir aš paėmiau ją ant rankų.

- Kodėl tu taip darai? – liūdnai paklausė jis.

- Nes myliu ją labiau nei save ir žinau, kad tu būsi geras tėvas. Kokia ji gražutė.

- Labai panaši į tave.

- Pažiūrėk atidžiau tikra tavo kopija, šviesus plaukai ir dar tas smakras, bet akys mano. Tokios pat mėlynos.

- Kaip ją pavadinsim?

- Olivija, jei tu nieko prieš?

- Ne žinoma.

Mes ilgai prastovėjome ją laikydami, kol atėjo moteris ją paimti. Taip nenorėjau jos paleisti, bet privalėjau. Nusisegiau grandinėlę nuo kaklo ir užsegiau jai. Tai mamos dovana krikštynų proga. Taip pat padaviau jai sukrautą krepšį.

Kitą rytą mane paleido. Maiklas man atvežė rūbus, kad galėčiau persirengti laidotuvėms. Tiesiai iš ligoninės nuvažiavom į laidojimo biurą. Ten stovėjo du mažyčiai karsteliai ir ant jų buvo nuotraukos. Stovėjau akmeniniu veidu, nors širdyje rėkiau. Nieks negali pamatyti mano skausmo.

Šone sėdėjo vaikai. Kira verkė apsikabinusi Kajų, o Arija Fredis. Iš akių mačiau, kad ir pačiam Kajui sunku. Šalia jo sėdinti Felisite padėjo raminti mergaitė, bet tai nepadėjo. Mano buvo sunku žiūrėti į tokia sugniuždytą savo šeimą.

Už jų sėdėjo Lėja su Eimantu ir Leonas su žmona. Visi liūdni ir prislėgti. Pamatę mane jie atsistojo ir priėjo. Vienas po kito reiškė užuojautą. Man viskas plaukė kaip per migla. Kitas vaizdas kurį atsimenu tai du karstai leidžiami į žemę. Su jais aš palaidojau ir savo širdį.

Vakare grįžus namo liepiau Maiklui susikrauti daiktus. Mes suvaidinom dideli barnį ir jis trenkęs durimis išėjo.

Išgirdę rėkimą atbėgo vaikai.

- Ką visa tai reiškia? – paklausė Kajus.

- Mudu su Maiklu nusprendėm, kad mums reikia pabūti atskirai. Mums per sunku būti kartu.

- Mama tu tuo tikra? Aš suprantu, kad jums sunku, nes netekote dukters, bet turėtumėte tai išgyventi kartu. – pasakė Arija.

- Aš galiu viską išgyventi ir viena. O dabar einu miegoti, nes ryt reikia į darbą, o jums į mokyklą. Ach nepasakiau, kad jus kasdien visur lydės apsauginis, norint apsaugoti jūsų sveikatą. – pasakiau ir nuėjau viršun.

Nusimaudžiusi atsiguliau, bet niekaip negalėjau užmigti. Netikėtai pasigirdo beldimas ir pro duris įėjo Kira.

- Mama ar galiu miegoti su tavim? – paklausė ji ir aš tik atverčiau antklodę ir ji įlipo bei apsikabino mane.

Mudvi užmigom apsikabinusios ir tik dukters kūno šiluma leido man ramiai išmiegoti visą naktį nesapnuojant košmarų.