Žemė, vanduo ir dangus

Kalėdinė tragedija

Dvi žvakės degė ant stalo, dvi paprastos žvakės, kurių liepsnos metė šešėlį ant sienų. Jos stovėjo ant paprasto stalo, sulūžusio medinio daikto, aplietu vašku. Dideliame kambaryje nebuvo nieko kito, tik vaškinės, šviečiančios žvakės, išdidžiai degančios. Šešėliai žaidė ant aptrupėjusių sienų, sukurdami bauginančius vaizdus. Liepsnos apšvietė ir purvinas grindis, kurios atrodė, lyg būtų šimtą metų nenaudotos, bei seną rūsio dangtį, aprūdijusiais kraštais. Atrodė, kad žvakės žvelgė pro langą į griuvėsių miestą, gal jos ieškojo atskrendančio Kalėdų Senelio, o gal tik kitos švieselės, parodančios, kad viltis dar čia. Tą Kūčių naktį, miestelis nerodė jokių gyvybės atšvaitų, tik kartais šmėstelėdavo prisiminimai. Žibančios eglutės, besijuokiantys vaikai, maisto kvapas ir giesmės. Ir staiga viskas išnykdavo, miestas vėl pabusdavo iš gražaus sapno į gyvenimo košmarą. Žvakelių šviesa apšvietė ant kelio gulintį meškiuką, kuris kažkada buvo geriausias, dabar jau mirusios, mergaitės draugas. Jo pilkas nuo dulkių kailiukas buvo aptriušę, teturėjo žaislas vieną ranką, galva buvo beveik nuplyšusi. Tačiau akys tebespindėjo, atrodė, kad jos žvelgė į mėnulį. Gal meškiukas tikėjosi pamatyti atbėgantį vaiką, kuris nuneštų šį žaislą po egle, tarp dovanų? Staiga pradėjo lyti ir vieną akimirką pasirodė, kad nutriušęs meškinas verkia. Žvakių šviesa pradėjo silpti, jos jau beveik sudegė. Kambarys aptemo, staiga pūstelėjus vėjui ir užgesus vienai žvakei. Staiga girgžtelėjo rūsio dangtis ir atsivėrė. Pasirodė murzinas veidas. Purvas dengė beveik visą jį, lūpos buvo išdžiūvusios ir kiek kruvinos. Žvakių šviesoje veidelis atrodė labai nuvargęs, bei susenęs. Plaukai buvo prakaituoti ir prilipę prie pakaušio, jie kaškada buvo aukso spalvos, tačiau dabar nuo purvo atrodė rudi. Jaunos teatrodė rudos akys, žvilgančios tamsoje. Žmogus ėmė išlipinėti iš rūsio, o žvakelė staiga užgeso ir kambarį apgaubė tamsa. Girdėjosi lengvi žingsniai ir rimstančio lietaus garsai. Įsižiebė mažytė liepsnelė nuo degtuko ir apšvietė veidą, žmogus uždegė vieną žvakelę arba bent jau tai, kas iš jos liko. Liepsna apšvietė merginą, palinkusią virš stalo. Ji buvo jauna, tačiau visos negandos ją labai sendino, tad ji atrodė, kaip neįprastai liekna, bei maža moteris, nors tebuvo paauglė, kuri turėtų būti su draugais, pyktis su tėvais, bei erzinti brolius ar seseris. Deja ji neturėjo, nei vienų, nei kitų. Nebeturėjo... Mergina vilkėjo purviną, bei apiplyšusią suknelę, kuri nesiekė jos kelių, bei seną, papilkėjusį megztinį, kuris kažkada priklausė jos tėvui. Nelaimėlė žvelgė pro duris, į kažkada buvusį puošnų namą, kuris kažkuo priminė dvarą, ji žvalgėsi po kambarį, kuris kažkada buvo prabangi šokių salė ir žvelgė pro langą į apgriuvusį miestą, kurį kažkada taip mylėjo. Staiga buvusi auksaplaukė paėmė žvakę į rankas ir lėtai, bet užtikrintai priėjo prie lango. Našlaitė pažvelgė į jau giedrą dangų ir sušnibždėjo:
- Su šventomis Kalėdomis...
Nežinia, kam ji tai sakė. Gal žuvusiai šeimai, gal draugams, o gal visiems žmonėms esantiems ten. Paauglė apsuko žvakę ratu ir iškėlė aukštyn. Po kelių minučių pasirodė kitos žvakės, kurių buvo ne itin daug. Liepsnos apšvietė veidus nelaimingų žmonių, laukiančių kalėdų stebuklo. Ar kalėdų stebuklas įvyks? Niekas nežino. Mažos šypsenėlės puošė, kai kurių veidus, bet jos tuoj išnyko pasigirdus sirenoms. Mergina netyčia išmetė iš rankų žvakelę, kuri užgeso nukritus ant šlapios žolės. Paauglė nėrė į slėptuvę pro tamsų kambarį į dar tamsesnę tamsą. Atsigulė ji su daugybe minčių ir viltimi širdyje. Ką reiškia sirenos, dar vieną bombardavimą, o gal atvykstančią armiją, jų išgelbėti? Taip ir užmigo našlaitė, tikėdamasi Kalėdų stebuklo.

~tigerrrr12~