... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Tamsos žmogus

Laukiant kuklios ceremonijos pradžios prie mūsų prisijungė įtėviai. Įmotė kažką linksmai pasakojo, bet man per sunku buvo sukaupti dėmesį į jos žodžius. Emilis, vis dar laikydamas mane savo glėbyje, atsipalaidavo pralinksmėdamas.

- Viskas gerai?- paklausė atsitraukdamas ir pažvelgdamas į veidą.

Tesugebėjau tik linktelėti galvą išspausdama menką šypsenėlę, kuria jis lieko patenkintas.

- Tiesiog ji jaudinasi.- išgirdau įmotės balsą.- Merginoms tai - didelis žingsnis.

Nieko neatsakiau į įmotės komentarą. Čia ne jaudulys, čia - kažkas daugiau. Net pati negalėjau įvardinti ką jaučiau. Paniką? Nerimą? Neradau nė vieno žodžio apibūdinti savijautos ir giliai viduje šėlstančių jausmų. Prigludau arčiau savo būsimo vyro vėl padėdama galvą jam ant peties. Žinojau, kad nederėtų taip elgtis matant jo tėvams, ypač dar kol nesame vyras ir žmona, bet Emilio artumas, kūno šiluma ir pažįstamas kvapas ramino mano per daug įtemptus nervus. Gal tikrai įmotė teisi ir aš tik per daug jaudinausi žengdama lemiamą žingsnį santuokos link? Bijodama nežinomos ateities, kuri mūsų dar tik laukė. Aš, kaip visada, buvau linkusi per daug viską perdėti. Per daug analizuoti.

Mano dėmesį patraukė du juodi prabangūs visureigiai, įsukantys į siaurą įvažiavimą. Identiški ir tamsintais stiklais. Tokius tik per filmus apie mafiją ir nusikalstamą pasaulį buvau mačiusi. Jie lėtai judėjo link stovėjimo aikštelės, girdėjau, kaip žvyras girgždėjo po plačiais automobilių ratais. Visureigiai sustojo priekiu savo grėsmingai išlenktais žibintais, lyg piktomis akimis, spigindami į mus. Kurį laiką taip ir stovėjo sustoję. Niekas nelipo. Atrodo, kad juos pastebėjau tik aš viena, nes įtėviai ir Emilis tarpusavyje nesustojo kalbėtis. O aš, keisto jausmo vedina, negalėjau atitraukti žvilgsnio, laukdama kas bus toliau.

Tik po kurio laiko atsidarė durelės. Iš vieno automobilio išlipo du juodai vilkintys vyrai stodami it kareiviai, truputį praskėtę kojas. Vyrai apsidairė aplink, bet jų dėmesį patraukė tik mūsų maža grupelė viduryje žalios pievos. Iš kito automobilio keleivio pusės išlipo kitas vyras. Pasijutau stebima. Vyras tiesiog stovėjo prie atvirų automobilio durelių nenuleisdamas nuo mūsų žvilgsnio. Negalėjau gerai įsižiūrėti į jį, galbūt atpažinti seną pažįstamą, tik mačiau nuo galvos iki kojų juodai vilkinčią personą, kurios stovėsena buvo pažįstama. Panašiai kaip to šešėlio sapne,- pagalvojau ir kūnu nubėgo šaltis. Dar vienas atvykėlis liko sėdėti automobilyje. Paslėptas ir neįžiūrimas.

Tamsusis žmogus palengva atsitraukė nuo automobilio pradėdamas artėti. Kiti du, lyg ištikimieji demono angelai sekdami paskui atsiliko per kelis žingsnius. Stebėjau juos lyg užhipnotizuota, ištikta panašios būsenos, kurią jaučiau sapne. Kažkas man atvykėliuose nepatiko. Jie nepriminė turistų, kuriuos čia matydavau kiekvieną dieną. Ypač pirmą visų žengiantysis. Juodi plaukai saulės šviesoje įgaunantys melsvą atspalvį išskyrė jį iš aplinkos. Tatuiruotės, vagodamos odą it nuodingos gyvatės dingdamos po juodų marškinėlių rankove, kaustė dėmesį. Jaučiau kiekviena kūno ląstele tamsų akių žvilgsnį, kuris, susitikdamas su manuoju, varė baimę.

Fone girdėjau Emilio juoką. Kažkur, sklindantį iš toli. Norėjau ką nors pasakyti, atitokti iš kūną kaustančio paralyžiaus, bet ir toliau likau sustingusi tarytum prieš finaliniam šuoliui pasiruošusį plėšrų gyvūną. Neturėdama nė menkiausios galimybės išsigelbėti.

- Emili,- sušnabždėjo mano lūpos, bet pati neišgirdau savo balso.- Emili...

Sužadėtinis atsitraukė. Vos pasilenkė norėdamas išgirsti mano šnabždėsį. Pasekęs mano žvilgsniu jis atsigręžė. Sustingo ir įsitempė. Žvelgdamas į pasirodžiusius atvykėlius balo akyse, o akys plėtėsi iš siaubo.