Book pages (Jimin ff , BTS ff) [ Antras sezonas atidarytas+]

5.

Jimin'as tikrai nusiramino, kad vaikinai galėjo atraukti rankas nuo jo. Jis atsistojo ir apkabino mane.
- A-ar jūs vėl kartu?- sumikčiodamas Jungkook klausė.
Nuleidau galvą, norėčiau, kad taip būtų, bet manau, kad mums vistiek kažkas kliudo kelią. Jimin suėmė mano rankas. Jo rankos buvo švelnios ir šaltos kaip ledas. Mūsų žvilgsniai susikirto.
- Ar mano mieloji, sutiks būti vėl kartu?- paklausė nusišypsodamas.
Norėjau išpasakoti viską ir pilnai pakalbėti, bet be jokių abejonių.
- Taip,- sutikau atsidūsdama.
Jis mane apkabino, jaučiausi labai mylima.
- Aš myliu tave, nepalik manęs daugiau,- prašėsi.
- Gerai,- atsakiau. Man pasidarė labai gėda, bet labiausiai norejau išsiverkti. Nesu verta jo laiko, jaučiu jog mūsų meilė netruks ilgam.

Praėjo kelios savaitės...
Gyvenu jų namuose. Retkarčiais pasijaučiu lyg tarnaitė bėgiodama po namus ir valydama kiekvieną šiukšlelė, košmaras.
Bet jaučiuosi garbinga. Jie dirba diena ir naktį, jie tikrai rūpinasi ir pasiilgsta manęs kai jie koncertuoja. Nesvarbu ar tai žinutė ar  telefono pokalbis, jie mane sušildo, bet yra mažas akmuo kuris man trukdo... Tai... Jimin. Aš jam lyg mama, bet duodama jam meilė aš ją gaunu irgi. Atsimenu kai šis vaikinas grįžo kaip alkocholikas. Mat vaikinai laimėjo ir norėdami atšvesti šventė jie gėrė ir valgė restoranė, kol aš sedėjau kambaryje ir rūpinausi, bet nieko tokio jie vistiek man paskambino ir pranešė ką jie daro, bet aš negeriu. Visi parsivilko namo, bet Jimin, jis grįžo namo ir krito man į glėbį.
- Soju?-pauoščiau jo burną.
Jis nieko neatsakė, bet tiesiog užmerkės akis laikėsi apkabinęs mane. Jis per daug sunkus.  Meginau jį pakeltį pajudinama jį, bet nebuvo šanso.
- Um...Taehyung! Namjoon! J-hope! Yoongi?! Kas nors!?- nors ir šaukiausi niekas neatėjo. Nėra prasmės šauktis ir ieškoti laimės. Vos daslinkau iki sofkikes stovinčios kampelyje ir jį meginau paguldyti, bet jis uždėjo savo rankas man ant liemens.
- Pasiilgau tavęs,-prabilo jis šnibždėdamas.
- A-aš irgi,- susigraudinau.
Jimin priartėjo ir padėjo vieną ranką man ant žando.
- Kas tau?-paklausė jis.
- Jaučiuosi nesavaip, ar tu mane išviso myli? Ir ar man versti jau kitą knygos lapą?-tiesiai šviesiai tariau.
Jimin vos paslinkdamas atsisėdo ir pasisodino mane ant jo kelių.
Buvau biškuti sutrikusi, bet pripratau.
- Atsiprašau, aš tikras kvailys, gailestingas šiknius,- atsiprašęs jis mane patrauke dar arčiau ir apsikabines mane bučiavo. Mes buvome tamsoje.
Sustapdžiau bučinį.
- Nieko tokio, tikrai pasiilgau tavo meilės,- nusišypsavau. Jis išleido šypsnį.
- Klausyk, ačiū, bet turiu eiti į savo kamb- pertraukė mane su bučinių.
- Niekur neisi, nepalik manęs,- prispaudė mane labiau.
-Bet kaip mes miegosime? -paklausiau.
- Taip kaip tu užmigdavai man ant peties, kai žiūrėdavome kinus,- atsiduses tarė.
Prisiminiau, ir nulipusi jam nuo kelių atsisėdau šalia ir padėjau savo galvą jam ant peties. Tik užmerkus akis išgirdau čirškejimą...