Pokalbiai

Realybės atspindžių laisvė literatūroje

Kūrybos nuo laisvės, o laisvės nuo kūrybos XXI amžiuje atskirti nelabai pavyktų; visgi šis pasaulis labiau ir labiau brangina realybės išraišką, ir ši dažnai nėra tokia paviršutiniška, kokia ją norėtųsi laikyti. Literatūra – tai bene stipriausias įrankis formuoti realybės atspindžiams mene, kartu nešdamasis ir gebą įprasminti ją, sukeliant įvairias mintis bei emocijas, kurios, galbūt, skaitytojų nepalietė esant toje pačioje realybėje dėl didėjančių pažinimo problemų.

Galima nesunkiai išskirti dvi nuomones:

Realybės atspindžiai turėtų būti ribojami ir skleisti tik teigiamus jos aspektus: menas privalo atlikti didaktinę (mokomąją/auklėjamąją), ne empirinę (patyrimo) funkciją, šitaip užtikrindamas gėrį, nepristatydamas blogio išraiškų;

Realybės atspindžiai privalo būti absoliutūs: kiekvienas privalo susipažinti su supančia realybe, nuo kurios pabėgti neįmanoma, o tai pasieki gali padėti menas;

Pirmąją poziciją ypatingai tvirtai palaikė antikos mąstytojas Platonas, tikėjęs, jog bet koks menas visų pirma tarnauja gėriui ir turi suteikti žmonėms dorovinį pavyzdį, kaip visiškai teigiamas realybės atspindys, ignoruojantis blogį, šitaip atlikdamas didaktinę funkciją, o menas, pasak jo, pažinimo funkcijos negali atlikti, nes tai suteikia progą įsiskverbti nedorybėms, kurios gali būti priimtos kaip idealas;

Vis tik antroji pozicija yra ganėtinai daugiau paplitusi šiais laikais dėl meno įgauto autonomiškumo (savarankiškumo) bei įtakos. Šios nuostatos laikosi ir WPR komanda.

@ietis---, lietuviškojo Wattpad senbuvė, taip pat palaikanti antrąją poziciją bei ją išreiškianti savo publikuojama kūryba, sutiko suteikti interviu.

Ar būtų galima teigti, jog jūs esate už tai, kad realybės atspindžiai kūryboje nebūtų ribojami, t.y., literatūroje turėtų atsispindėti ir neigiami pasaulio reiškiniai?

Žinoma, manau, kad kūryboje, literatūroje turėtų atsispindėti visa, kas sudaro realybę. Net ir tai, kas baisu, bloga, nesuvokiama sveiku protu. Apskritai literatūra ir yra realybės atspindys, tikro gyvenimo liudininkė. Tad šiam teiginiui visiškai pritariu.

Ar galėtumėte pateikti realybės atspindžių, kuriems galėtų būti priešinamasi (t.y., kurių būtų vengiama minėti, vaizduoti ar analizuoti dėl Platoniško požiūrio į meną (teigta, kad menas atlieka didaktinę, ne patyrimo funkciją)), iš kitų autorių bei jūsų pačios publikuotos kūrybos šioje platformoje? Kaip tai pasireiškia?

Manau ryškiausias pavyzdys yra visai neseniai iškilęs skandalas dėl postmodernisto Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali” ir jame neva neigiamai vaizduojamų partizanų, net buvo diskutuojama, kad iš Ivaškevičiaus reikėtų atimti valstybinę premiją; tai parodo, kad visuomenė dar nėra pakankamai subrendusi tam, jog iš tiesų galėtų priimti visą gyvenimo realybę - tiek blogą, tiek gerą - vaizduojamą mene ir literatūroje. Aš asmeniškai itin stipraus konflikto dėl savo kūryboje vaizduojamos realybės nesu patyrusi, tačiau puikiai suprantu, kad tikrai ne visi pasiruošę skaityti apie tai, kas nėra taip estetiška, patrauklu ir malonu. Tad būtent dėl to ir reikėtų stengtis aprašyti tuos dalykus, kurie vis dažniau nutylimi.

Kas, jūsų nuomone, prasčiau: ignoruoti blogąją realybės pusę ar bandyti ir nesėkmingai (paviršutiniškai, klišėmis) ją vaizduoti? Ar kiekvienas turėtų pabandyti paliesti šią temą, ar visgi tai nėra kiekvienam?

Visgi galbūt geriau ignoruoti. Banalybės tikrai nėra pats geriausias dalykas, bet negalėčiau sakyti, kad tamsiosios, baisiosios realybės vaizdavimas yra ne kiekvienam. To tiesiog reikia išmokti, tam reikia daug praktikos.

Ar XXI amžiaus kūryboje trūksta blogosios realybės vaizdavimo, o galbūt jo pakankamai, tereikia jį pripažinti? Galbūt yra tam tikra realybės detalė, kuri minima ypatingai retai, tačiau turėtų būti minima daug dažniau?

XXI amžiaus kūryba apskritai nėra labai originali. Postmodernizmas teigia, kad šiuolaikiniai kūrėjai jau nebegali pasakyti nieko naujo, kas jau nebuvo pasakyta anksčiau, tad tenka daugybę kartų interpretuoti jau pasakytus dalykus, tiesa, ieškant naujų formų, stiliaus ypatybių. Mano manymu, tamsiosios tikrovės šiuolaikinėje kūryboje gal ir nėra pakankamai, tačiau daugiau jos nesupratingai visuomenei šiuo metu kaip ir nereikia. Pastebėjau, kad, nors ir keista, ypač retai literatūroje tenka pastebėti sudėtingų, įvairiapusių, kintančių charakterių. Kažkodėl vis dar rašome vien apie gerus - blogus žmones ir, rodos, niekaip negalime pripažinti, kad vis dėlto tokio dalyko kaip gėris ir blogis nėra. O literatūra tikrai neturėtų tiek daug kalbėti apie žmogaus dalis, atskiras jo būdo savybes. Reikėtų daugiau kalbėti apie patį žmogų. Ypač postmodernizme, dabar, kai taip siekiama suprasti, kas iš tiesų tas žmogus.

Ar yra realybės temų, kurių nederėtų vaizduoti literatūra? Kurių temų jūs pati nenorėtumėte analizuoti?

Aš paprasčiausiai manau, kad literatūra neturėtų menkinti žmogaus gyvybės, nederėtų teigti, kad žmogaus gyvastis nieko verta. Šiaip nenorėčiau giliau analizuoti tų temų, kurios man neįdomios.

Ko palinkėtumėte tiems, kurie visgi nori pasiryžti ir vaizduoti tą slepiamą realybę?

Daug stiprybės. Kantrybės. Ir pasiruošimo rašyti dėl savęs, o ne dėl kitų bei pasiryžimo susitaikyti su tuo, kad vis dėlto gali tekti likti neįvertintiems, nes, kad ir kaip gaila, taip gali nutikti.

O ką manote jūs? Komentaruose galite laisvai diskutuoti, tačiau išlieka galioti esminės diskusijos taisyklės: mandagumas, suvokimas bei loginė argumentacija.