Vienuolikta vakaro. Tuoj, jau tuoj, išgirsiu kaip naktį skamba bažnyčios varpas, pranešdamas, kad prasidėjo nauja diena. O gal tas varpas skambės tik mano galvoje ir jo niekas neišgirs... Prisiminimai išsitrins apie buvusią dieną ir bandysiu gyventi toliau. Įtrauksiu į plaučius naują nikotino dozę, kad išsitrintų viskas. Ta praėjusi diena - teliks kaip dulkės. Dūmai, kurie tuoj pradings. Pradingsiu ir aš. Pradings naktis, pasimirš visos klaidos. Pradings ir išmoktos pamokos.
'I can't go on wasting my time
Adding scars to my heart
'Cause all I hear is
I'm not ready yet'
Dvylikta nakties. Varpai pradėjo skambėti. Bet jų niekas negirdi. Tik aš, nes jie yra tik mano vaizduotės vaisius. Išpūčiau iš plaučių dūmus. Baltus dūmus. O gal jie buvo pilki. Jau nebeprisimenu. Tai buvo vakar. Pradedu gyventi naują dieną. Naują gyvenimą. Kas šiandien aš būsiu¿ Kas šiandien gyvens mano galvoje? Kokie nauji randai atsiras? Ant riešo ar širdyje? Sustok truputį. Man sukasi galva. Atsiremiu į turėklą. Kojos pinasi, nebegaliu eit. Jau seniai nebegaliu. Nusibraukiu ašarą ir įkvepiu gryno oro. Kaip sugrįžti į pasaulį, į kurį nenori grįžt? Sakoma, kad niekas neišgydys žmogaus, kol jis pats nenorės išgyti. Ar aš tas žmogus?
Kojos nebesipina ir, regis, galva nebetaip sukasi. Man patinka naktys, kurios yra pilnos vienatvės ir šalčio. Tada jaučiuosi gyva, kad vėl gyvenu su visais tam pačiam pasauly. Kaip gera tiesiog būti, ar ne? Nauja diena jau prasidėjo. Metas grįžti namo. Visiems atrašyti. Ar pasiruošei mokyklai? Ar pasimokei kontroliniui? Kaip tau sekasi? Ką veiksi savaitgalį?
Aš dar tam nepasiruošus. Prisiminimai dar nepasimiršo. Apsisuku ir einu antrą ratą aplink namus. Neinu tiesiai, šiek tiek linguoju, kojos vis dar neklauso manęs ir juda zigzagais. O gal dar vieną nikotino dozę? Tik vieną cigaretę... Ir štai nikotinas jau mano plaučiuos. Užsimerkiu. Laikau dūmus organizme. Tebūnie. Svarbiausia, kad dar viena diena praėjo. Vietoj jos atėjo nauja. Jau laukiu vakaro, kada pakartosiu savo kasdieninį ritualą ir pamiršiu šią naują dieną. Kada pradingsiu kaip dūmai rūke.
Apeikim dar vieną ratą. Kaip gera pamiršt dėl ko skauda kvėpuoti... Kaip gera pamiršt, kodėl tai darau. Kaip gera tiesiog būti. Ties šia mintim dvi cigaretės jau surūkytos. Ant žemės žarijos. Pelenai. Dabar šalia jų guli ir nuorūka. Metas pradėti gyventi iš naujo. O vakare vėl daryti tas pačias klaidas. Ir dūmai jau prasisklaidė. Bet galva vis dar sukasi. Kaip ir pasaulis. Vis kažkur skuba, negali nors trumpam su manimi pasimėgauti nakties šalčiu.
