34 dalis

122 7 0
                                    

Negali būti....

Aš netikėjau mama, kad aš galėjau turėti vaikiną, nes savimi visiškai nepasitikiu ir nemanau, kad aš galėčiau tokį turėti.

Su mama pagaliau nusigavome į namus.

- Mama? - paklausiau jos taip atkreipdama jos dėmesį - kur mano kambarys?

- Viršuje, pirmos durys kairėje

- Ačiū

- Ai, beje brangioji, tas kelioninis krepšys su kuriuo tu buvai išvykusi tą savaitgalį guli ant tavo lovos. Aš jo neiškraudinėjau, nes galvojau, kad gal, tu norėsi tai padaryti pati.

- Gerai - tai pasakiusi patraukiau į vadinamąjį kambarį...

Įėjusi į kambarį pirmiausia apsižvalgiau.

Kambarys buvo tikrai dailus, bet mano dėmesį patraukė kelioninis krepšys gulintis ant mano lovos. Manau pats laikas jį iškraustyti, bet pirmiausia norėjau susirasti savo telefoną, nes mama sakė, kad jį parvežė namo. Aš pagaliau jį radau, kai jį pasijungiau man prieš akis iššoko nematyta nuotrauka...

Ten buvau ir kažkoks vaikinas.

Kai pamačiau šią nuotrauką man tiesiog širdis suspurdėjo, nors jis man visiškai nepžįstamas, bet vistiek, tai man kažką reiškė

Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.

Kai pamačiau šią nuotrauką man tiesiog širdis suspurdėjo, nors jis man visiškai nepžįstamas, bet vistiek, tai man kažką reiškė.

Per telefoną pajungiau muzikos ir nusprendžiau su ta muzika išsikraustyti krepšį.

Paprasti, eiliniai daiktai, kurie man nieko įpatingo nereiškia, tačiau pamačiau kažką naujo.

Tai buvo kažkokia graži dėžutė, aš tiesiog į ją žiūrėjau ir nežinojau ar man ją atidaryti, ar tiesiog palikti taip kaip yra ir numesti į stalčių.

Nusprendžiau kolkas ją padėti į šoną, nes tiesiog nežinia kodėl aš bijojau ją atidaryti... 

Ji man kėlė kažkokius jausmus, bet aš nesuprantu kokius.

Po kokių penkių minučių baigiau tvarkytis ir atsisėdau ant lovos. Aš tiesiog sėdėjau ir spoksojau į telefone esančia nuotrauka kurioje aš ir kažkoks vaikinas arba į tą dėžutę.

Aš ją laikiau rankose ir glosčiau.

Aš papraščiausiai užsisvajojau, bet mano dėmesį nutraukė mano mama. 

Ji mane kvietė, tad man beliko nusileisti į apačią, pas ją.

- Kas yra mama?- aš jos paklausiau

- Susiruošk tuoj Bebe bus čia.

- Kas tokia? - pasimetusi paklausiau mamos

- Ta moteris - sunkiai atsiduso ir pažvelgė į mane. 

- Tipo ta blondinė? 

- Taip

- Nežinau ar tai gera mintis - pasakiau mamai tvirtai

- Kodėl?

- Nes, nežinau. Jeigu tai yra kažkas skausminga nežinau ar man reikėtų tai prisiminti. - po tokių mano žodžių man pradėjo ristis ašaros.

- Brangioji, kodėl verki? - mama tai pasakė ir mane apsikabino.

- Aš jaučiu kaikokias emocijas pamačius tam tikrus daiktus, bet bijau, bet aš mama bijau prisiminti.

- Kokius daiktus? - manęs mama paklausė kiek sumišusi

- Aš tau vėliau gal parodysiu, gerai? - mama man linktelėjo galvą.

Po kelių minučių nuskambėjo durų skambutis, mano kūnu nuėjo šiurpuliukai.

Aš labai nenorėjau susidurti su ta mergina, nes ji gali man priminti viską kas vyko.

Aš dar neatidariau tos dėžutės...

- Brangioji, gal tu atidaryk duris? - mama manęs paklausė, o ką aš. Žinoma paklausiau.

Rankos drebėjo, atrodė, kad tuojau išvysiu vaiduoklį. Priėjau prie durų ir jas atidariusi pamačiau tą blondinę, jos akys švytėjo.

- Miela Gigi - vi tai suspiegė ir puolė man į glėbį, aš nesupratau kas vyksta.

Aš jos neatstūmiau, ji kurį laiką laikė mane savo glėbyje ir po kiek laiko atsitraukė.

- Tu neįsivaizduoji kas nutiko ir kaip tai svarbu - kai tai pasakė man be jokios priežasties nubėgo šiurpuliukai...

Is It Done, Lietuviskai (Z.M G.H)Where stories live. Discover now