IŠNYKIMAS (PERRAŠOMA)

Pirmas Skyrius

Fortvortas

-Ar gali paskubėti? - sušnibždėjo Endis, saugodamas duris. -Ir dėl Dievo meilės, tyliau! Nežinai kokia jautri kačių klausa?

-Atleisk, bet nesiruošiu visko pedantiškai dėlioti ir gaišti mūsų brangaus laiko. - tariau kuisdamasi po išmėtytas, pasibaigusio galiojimo, skardines.

-Ar bent ką nors randi? - nukreipdamas temą, pusbalsiu sukuždėjo.

-Nieko. Tuščia. Iššluota. - tariau skestėlėdama rankomis užkliudydama atsikišiusią vinį, kuri perbrėžė man ranką. -Ai! - sušukau ir užspaudžiau žaizdą, bet vinis gerokai kliudė odą, pereidama kiaurai medžiagą ir kraujas ėmė sunktis pro pirštus. 

Žinojau, kad tam ne laikas ir ne vieta, bet kraujo fobija darė savo. Akimirksniu aptemo akyse, išmušė prakaitas ir ėmė kankinti nemalonus karštis. Galva svaigo ir nebe galėjau orientuotis aplinkoje. Lyg per užkištas ausis vata, girdėjau brolio balsą. 

-Mege, tu nelaimes trauki kaip magnetas! - sušuko Endis, užrišdamas marškinių skiautę  ant žaizdos. Po kelių sekundžių ėmiau atgauti kvapą ir akyse nušvito. 

Endis stovėjo priešais mane pusiau apnuogintu kūnu ir laikydamas rankas man ant pečių. Juodi pašiaušti plaukai, jau būdami dešimties centimetrų ilgio, krito jam ant akių, bet jis nė nesivargino jų nubraukti. Tik siaubo ištiktomis akimis žvelgė į mane. Nesupratau kaip jam baisu, kol nepamačiau jo žvilgsnio. 

-Man viskas gerai. - Uždėjau ranką jam ant riešo. 

-Ar tikrai? - Suspausdamas stipriau pečius, pasiteiravo. -Mes abu žinom kuo tai gali baigtis. - Kiek atsipailadavęs atsitraukė nuo manęs. 

-Taip, tikrai. Pasistengsiu tai valdyti. - Linktelėjau ir suklusau.  -Ar saugu? - Sušnabždėjau. 

-Panašu, kad taip. - Nuėjęs prie durų iškišo galvą ir apsidairė į abi puses.

-Puiku, - tariau delnais plekšteldama per skruostus. Endis prunkštelėjo. 

-Štai, atsigerk. - tramdydamas juoką atkišo vandens buteliuką. Godžiai nugėrusi kelis gurkšnius, pasijutau geriau. 

-Atrodė, jog vandens burnoj tris dienas neturėjau. - Tariau, čiupusi kuprinę su keliais pakeliais sausų pusryčių bei katana ir prisėlinau prie Endžio.

Nemėgstu šaunamųjų ginklų, bet kritiniam atvejui nešiojuosi porą pistoletų su keliomis atsarginėmis apkabomis, bet apie kataną nė sapnuose nebūčiau pagalvojusi, jei ne prosenelis.

Jis puse gyvenimo gyveno Japonijoje, rinkdamas ir kolekcionuodamas katanas, tad visą koleciją perdavė seneliui, o šis - man. Mama nebuvo sužavėta, kad tiek kalavijų yra namuose, tad daugelį iš jų pardavė iššskyrus vieną, kurią saugojo senelis. Per atostogas ir laisvą laiką, treniravausi kartu su seneliu. Tai buvo mūsų laikas, iki kol susirgęs mirė. 

Po jo mirties, norėjau ją parduoti, bet nusprendžiau, jog paliksiu kaip šeimos relikviją, kuri keliaus iš kartos į kartą. Bent jau taip maniau, iki kol neprasidėjo monstrų apokalipsė.  

Kaip šiandien pamenu tą dieną, kai metriniai tarantulai ėmė siautėti gatvėse. Jos akimirksniu tapo jų gyvenamaja vieta, o žmonės jų užkandžiais. Civilizacija nyko akyse, o katės virto pavojingiausiais naminiais gyvūnėliais. Neįsivaizduoju kaip mes išgyvenom, nes kas vyko toliau pamenu lyg per miglą. 

Tvirtai, bet tyliai žengėm dangoraižio koridoriumi. Žvilgtelėjau į lentelę ant sienos. Buvome aštuoniasdešimt penktame aukšte, bet kelias buvo saugus. Šis dangoraižis buvo vienas iš nedaugelio, kuris stovėjo beveik sveikas. Buvo apgriauta tik šiaurinė šio pastato pusė, tad pastaruosius mėnesius mes laisvai jame klaidžiojom. Nors vestibiulyje ir knibždėjo paprastųjų vorų, bet liftas buvo saugi vieta. Džiaugiausi, jog tokiame Dievo užmirštame kampe prieš pat apokalipsę išdygo modernus pastatus, su begarsiu moderniu liftu. Žinoma, ėmėmės ir mes atsargumo priemonių, pasidarydami savadarbį tunelį, jei kada koks vorpalaikis susidomėtų moderniuoju liftu. Tik turėjom didelį minusą. Liftas veikė tik iki dešimto aukšto.