Bėgu per nykias Londono gatves. Nuo vėjo susivėlę plaukai draikosi į šalis taip man užstodami vaizdą. Nepastebėjus akmens, suglembu ant šaltos žemės. Pažvelgusi į savo kelius, suprantu, kad vėl susiplėšiau pėdkelnes. Atsikvošėjusi pašoku nuo plytelėmis padengto šaligatvio ir toliau nardau tarp žmonių. Jų nepatenkinti ir subjurę veidai tik dar labiau pablogina šiandieninę nuotaiką. Negaliu pavėluoti į darbą, Lukas tikrai mane atleis.
Vargais negalais pagaliau pasiekiau naktinį klubą. Prasibrovusi pro žmones nužingsniavau už baro, kur jau sukiojosi Nikas. Jis žvilgsniu man parodė, jog eičiau pas viršininką. Širdies ritmas padažnėjo, o kojos atrodo prilipo prie grindinio. Atgavusi žadą drebančiomis kojomis prieinu boso duris ir pabarbenu. Išgirdusi tylų 'prašau' nedrąsiai praveriu duris. Niekad neteko lankytis šiame kabinete. Visur vyruoja subtili prabanga. Baldai iš raudonmedžio, didelė stiklinė siena pro kurią atsiveria naktinis Londonas. Kiek užsižiopsojau į vaizdą ir užmiršau esanti neviena. Viršininkas atsikrenkštė ir taip atkreipė mano dėmesį. Atsisėdau ant krėslo, kuris stovi priešais stalą. Už jo rymo trečią dešimtį einantis vyras, kuriam esu dėkinga už daugelį dalykų. Jei ne jis, dabar šluočiau gatves ir prašyčiau išmaldos.
-Lora, ką pasakytum jei pasiūlyčiau tau geresnį darbo variantą?- vyras sudėjo rankas ant stalo ir jomis pasirėmė savo galvą.
-Ką turite omenyje?- giliai širdyje noriu geresnio darbo, bet įtariu klastą jo pasiūlyme.
-Jau ilgai dirbi pas mane, todėl nusipelnai geriau. Vienas mano bičiulis, na greičiau sūnėnas, ieško darbuotojų savo namams. Galbūt darbas bare geriau nei prižiūrėti namų tvarką, bet atlygis ten kur kas didesnis.
-Aš net nežinau ką pasakyti,- kiek pasimečiau, galvoje dabar pilna neatsakytų klausimų.
-Jis neužilgo atvažiuos. Darbas yra už Londono, todėl tau tektų gyventi ten.
-Ar man būtina dabar atsakyti?
-Ne, žinoma ne. Paliksiu tave vieną kabinete, tu apsvarstyk, o aš einu pasitikti savo sūnėno.
-Ačiū,- kukliai šyptelėjau Lukui kuris jau lėkė pro duris.
Kodėl visas šis reikalas man atrodo per daug suktas? Bet geriau apgalvojus viską, kas galėtų man nutikti jei sutiksiu? Man tikrai neprošal būtų didesnė alga. Dabar vos galą su galu suduriu, o kartais išvis nesuduriu. O čia toks pasiūlymas... Net bus skirta gyvenamoji vieta. Iš įtempto mąstymo kaip visad pradedu krutinti savo koją. Mintis nutraukia prasivėrusios durys. Pro jas atgal į kabinetą sugrįžta bosas, o jam iš paskos ir vaikinas. Tikėjausi daug blogesnio vaizdo, nei dabar turiu prieš akis. Gal dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kurio kūną dengia daugybė tatuiruočių. Nemanau, kad visos jos turi reikšmę. Mano nuomone, turėti tatuiruotę kuri nieko neatspindi yra visiškai nereikalinga. Boso sūnėnas, neneigsiu, yra labai simpatiškas. Juodų plaukų, šokoladinių akių ir gan tamsaus gymio. Prigavau save nužiūrinėjant savo būsimą viršininką. Susiprotėjusi nusuku žvilgsnį į langą. Tikiuosi mano palaidi plaukai paslepia kaistančius nuo gėdos skruostus.
-Sveika, aš Zayn,- pasigirsta švelnus vaikino balsas priverčiantis mane atsigręžti į jį.
Jis laiko ištiesęs delną. Nedrąsiai jį jam spusteliu ir tada susiprantu, kad neprisistačiau. Galėčiau sau dabar trenkti už tokį nemokšiškumą. Lora, visada susimauni prieš gražų vaikiną...
-Neprisistatysi?- šmaikščiai taręs jis sukikena, iš paskos ir jo dėdė.
-Lora.
-Taigi, Lora, manau dėdė jau papasakojo apie pasiūlymą,- linkteliu,- tau būtų skirta gyvenamoji vieta, papildomų mokesčių nebūtų. Tiesiog dirbtum kas priklauso ir gautum atlyginimą daug didesnį nei gauni čia.
