Book pages (Jimin ff , BTS ff) [ Antras sezonas atidarytas+]

12.

Atsikėliau ant tapačios šaltos betonines žemės. Meginau atsikelti, bet pajutau skausma mano pilve ir neišsilaikydama kritau ant žemės.

Pažiūrau į dangų. Kelios žvaigždės nepalikdamos dangaus dar tebešvietė priešais mane.

Kažin kaip sekasi memberiam's, kaip sekasi Jimin, ar jam viskas gerai? Ar jie parėjo namo? Atsidusau. Kodėl viskas taip sunku, kodėl sunku būti žmogumi?

Iš lėto jaučiau kaip mano akyse pradėjo kauptis ašaros.
Aš labai pasiilgau visų, bet visi mane palieka arba sužeidžia. Ką man daryti?
Vėl pameginau su visa jėga atsikelti ir su ryksmais pagaliau atsistojau.

Apžiūrėjau aplinkuj ir viskas vėl man sugrįžo kaip Jimin sedėjo kampelyje smarkiai sužeistas ir verkė prašydamas,kad jo nepalikčiau. Kaip Jungkook įkrito į mano rankas verkdamas su melynėmis, kaip visa grupelė gulėjo ir išsakė viska.

Vos paslinkdama pradėjau eiti namo.

Priėjau prie durų ir pakėlusi ranką sustojau išgirdusi Jimin balsą.
- Aš jai vistiek meluoju,- tarė jis.
- Tai tu ja dar tebemyli ar ne?- paklausė žemo balso savininkas.
- Ne, negalėjau išlaikyti tokių jausmų,- Jimin tarė atsidūsdamas.
Mano širdis nukrito, sudužo į milijonus gabalėlių. Ašaros pradėjo kauptis ir neužilgo byrėti.

Taip ir maniau, kad jam buvau tik lelė, taip ir žinojau, kad padariau didele klaidą. Kritau šalia durų verkdama nesustodamai ir apkabindama save stipriai. Pažiūrau į savo šoną ir šalia jo buvo Jungkook.

Jis artėjo manęs ir mane apguobe, paguosdamas ir man sušibždėdamas...

- Kelkis!- suriko Jungkook. Išsproginusi akis susipratau, kad visa tai buvo tik didelis tikroviškas sapnas. Pradėjau giliai kvepuoti net nesusipratusi patekau į Jungkook glėbį.

Kas po velnių čia vyksta?

- Neverk Y/N, viskas gerai aš čia,- jis man sušnibždėjo į ausį.

Aš verkiu?

Lėtai priliečiau savo žandą. Pajaučiau kaip paliečiau savo šlapią žandą.

- Jungkook, kas čia vyksta?- paklausiau pilna nesusipratimo.
- Kai įžengiau tu verkei labai stipriai ir buvai išpilta prakaitu, tu šaukei kiekvieno memberio vardus,- Jungkook tarė paleisdamas mane iš jo glėbio.
Atsidusau, pajutau kaip mano kūnas atsipalaidavo, jau maniau, kad praradau Jimin.
- Ką tokio sapnavai?- paklausė paimdamas mano ranka ir žaizdamas su mano pirštais.
- Ilga istorija, bet galiu tiktiek pasakyti, kad praradau Jimin,- atsakiau žiūrėdama žemyn.
Jungkook nenuleido akių ir priliete mano kaktą.
- Tu degi!- jis suriko pašokdamas ir išbėgdamas iš mano kambario.

Į kambarį įbėgo Jimin visas susirūpines.
- Y/N, kaip tu jautiesi?-jis paklausė pritraukdamas mane į jo glėbį.
- Normaliai,- atsakiau paslėpdama savo veida jo krūtinėje.
Jimin irgi prilietė mano kaktą ir tiesiog pašoko.
- Jungkook teisus, tu visa degi!-  Jimin irgi suriko sujaudindamas mane labiau.

- Jungkook, iškviesk daktara,- Jimin pasakė ir pasisodino mane ant jo kelių.
- Tau tikrai viskas gerai?- jis vėl paklausė.
- Na, nežinau,- atsakiau apkabindama jį.
- Maniau, kad tave praradau,-sušinbždėjau jam į ausį. Jis sustingo ir prispaudė mane labiau prie jo glėbio.
- Niekada neprarasi, prižadu,-jis tarė paslėpdamas savo galvytė mano kakle.

- Aš tave visada saugosiu, visada būsiu šlia tavęs nors ir maži pykčiai mums kirs kelia aš vistiek mylėsiu tave amžinai,- jis ištares tai mane labai sugraudino.
- Tu to neužmiršk,- Jimin mane lėtai pabučiavo.

Pragulėjau ant Jimin kol sulaukėme daktaro.
Aš sugrįžau į savo vietą ir daktaras pradėjo mane žiūrinėti, gerkle, temperatūra, karštį.

- Nėra labai čia blogai, bet patariama pailsėti lovoje dvi, tris dienas,- daktaras prabilo nusišypsodamas.
- Ačiū daktare,- Jimin nusišypsodamas nusilenke jam.

Kai daktaras įžengė Jimin priartėjo prie manęs ir atsisėdo šalia.
- Nori, kad būčiau čia?- paklausė jis pakeldamas antakius.
Aš tik palinkčiojau savo galvą.

Jimin nusišypsojo ir leido man atsigulti jo glėbyje. Įsitaisiusi jam nusišypsavau. Jo šiluma, kvapas, jo tikria negaliu prarasti, jis mano gyvenimo dalis.

- Aš ir berniukai rašome naujas dainas,- jis prabilo su balsu kaip atsikeltu ryte.
- Kokias?- paklausiau susidomėjusi.
- Staigmena,- jis nusišypsojo ir užmerkė savo akis.
- Nu Jimin,- pradėjau zysti.
Jis manęs nesiklausė.
- Jimin,- tariau.
Vistiek jokio atsakymo.
- Jimin,-darkart tariau.
- Nu gerai,- jis atsiduso.
- Pasakysiu tiktiek, kad kuriu dainą apie tave su Namjoon,- jis tarė.
Mane tai labiau nudžiugino.
- O dabar miegot!- jis tare kol aš tučtuojau įsitaisiau ir užmerkiau savo akis.

Buvo taip ramu...

Girdėjosi tik Jimin snaudimas... tai buvo labai miela, bet mane ištiko vienas klausymas.

Ar tikrai viskas tesis ilgai?

Kodėl niekas mano klausimų neatsako, tai mane suerzina.
Aišku būtų geriau jeigu tai testusis visa gyvenima. Jo meilė, šilumą, žodžiai, rūpestis.

Bet man eina nerimas dėl Jungkook. Ar aš jam ištikrųjų patinku? Mes jau praėjome ta tema seniausiai, bet jo žodžiai prie stalo kai skaniavau blynelius mane sukvailino...

Taip sunku...