Kai aš sugrįžau

2.1

Kajus:

Eilinė diena darbe sėdžiu ir pildau tuos prakeiktus popierius. Netikėtai prasidaro mano kabineto durys. Įsiveržia policija. Aš surakinamas ir išvežamas. Dar spėju sekretorei liepti iškviesti advokatą.

Dabar sėdžiu apklausų kambaryje. Prieš mane sėdi du vyrai. Vienas vyresnis žilstelėjęs juodukas. Kitas jaunesnis juodukas.

- Pone Ruso, jūs kaltinamas Elizos Morgan seksualiniu išnaudojimu. Ar turite ką pasakyti? – paklausė vyresnysis. Ką dabar pridarė ta kalė.

- Taip. Kur mano advokatas? – kaip tik tą minutę atsidarė durys ir įėjo ji.

- Aš Olivija Blek. Kaltinamojo advokatė. Noriu pasikalbėti su savo klientu. – tvirtai pasakė ir atsisėdo šalia manęs.

- Ponia Blek, mes norime apklausti jūsų klientą. – nepasidavė juodukas.

- Apklausit tik po to kai aš su juo pasikalbėsiu. – daugiau ji nebesiginčijo ir išėjo.

- Luna, ką tu čia darai? – sutrikęs paklausiau.

- Man skambino Rebeka. Ji dėl tavęs jaudinasi. Jie tau pasakė juo kaltina? – nieko nepaaiškinus pakeitė temą.

- Seksualiniu išnaudojimu, bet aš to nepadariau. Kodėl mama skambino tau? Ir nuo kada tu dirbi advokate? – neatlyžau.

- Dabar svarbiausias tu. Kas ta mergina? – ji vėl pakeitė temą.

- Ji man dirbo. Prieš savaitę ją atleidau. – nusileidau.

- Ar tai viskas? Kajau tavo paslaptys su manim saugios, bet aš turiu žinoti viską. Kitaip tau nepadėsiu. – nežinojau ar galiu ja tikėti. Ji dingo kai viskas pasidarė prastai.

- Aš su ja miegojau. – išsprūdo.

- Kokie įkalčiai? Tu jai ką nors dovanojai? Yra skaitmeninis pėdsakas nuotraukos? – apipylė klausimais.

- Nežinau ką jie žino. Tu mane ištrauksi?

- Jei klausysi. Pirmiausiai nepratark nė žodžio, nesišypsok tiesiog ramiai klausykis jų. Ignoruok klausimus. Supratai? – griežtai paklausė ji.

- Taip. – atsakiau ir ji nuėjo pakviesti pareigūnų.

- Gerai, pradėkim. – pasakė įėjęs vyriškis.

- Kokie kaltinimai pateikti mano klientui? – paklausė Luna.

- Jis kaltinamas darbuotojos seksualiniu išnaudojimu. – paniekinamai pasakė.

- O kur įkalčiai?

- Turime liudininkės pasakojimą ir kelias jų nuotraukas.

- Norėčiau jas pamatyti? – jie padėjo ant stalo nuotraukas kur mes kartu įvairiuose vakarėliuose.

- Taip pat turime šias. – tai buvo sumuštos Elizos nuotraukos.

- Ir nukentėjusioji teigia, kad tai padarė mano klientas.

- Taip.

- O kokių įkalčių turit? DNR, nuotrauką ar bar ką nors? Iš kur žinome, kad ji nesusižalojo pati? Gal ji tik nepatenkinta atleista darbuotoja. – neabejodama nė vienu savo žodžiu pasakė Luna.

- Nežinome, bet mes vis tiek pareikšim kaltinimus jūsų klientui. Jis mums tiesiog nepatinka. – pasakė vyresnysis pareigūnas

- Dabar šešios ir tai reiškia, kad aš negalėsiu kreiptis į teisėją dėl užstato. – mačiau kaip ji kunkuliuoja.

- Jūsų klientas galės išbandyti atnaujintas kameras. – nusijuokė vyresnis pareigūnas.

- Jei mano kliento sveikata pasikeis iškelsiu ieškinį. – perspėjo Luna. – jei viskas aš turiu pasikalbėti su klientu prieš jį išvedant. – piktai pasakė ir jie išėjo.

- Luna aš čia neištversiu.

- Aš Olivija, o tu ne mažas vaikas. Esu tikra, kad yra buvę ir blogiau. Svarbiausia neišsišok. – įsakė.

- Tai ką man daryti?

- Tai areštinė. Sėdėk ramiai. Aš pasikalbėsiu su tavo šeima. Ir išsiaiškinsiu ką jie dar turi.

- Felisitė siunta ant tavęs, tad nesitikėk draugiško susitikimo. Ji labai skaudžiai priėmė tavo išvykimą ypač dėl to, kad nepasitikėjai ja.

- Aš ištversiu, o tu nebeprisidirbk. – perspėjo ir išėjo.

Manęs atėjo pareigūnas ir išsivedė. Areštinė buvo viena didelė kamera, kur buvo daug vyrų. Matyt moterys turi atskirą. Kai užrakino grotas apsižvalgiau ir suradęs tuščią suolą nuėjau atsisėsti. Jaučiau kaip mane nusekė nepasitenkinęs žvilgsnis. Bus sunku laikytis Olivijai duoto pažado niekur nesivelti.

Olivija:

Važiavau į Kajau namus taksi, nes mano mašina gar nebuvo atgabenta iš Čikagos. Nežinojau kaip reiks pažvelgti Felisitei į akis.

Taksi sustojo prie vartų ir aš išlipau. Vartus atidarė kai prisistačiau kaip advokatė. Vos užėjus pro duris mane pasitiko Felisitė.

- Luna? Ką tu čia darai? – sutrikusi paklausė.

- Aš Kajaus advokatė ir mane dabar vadina Olivija. – ramiai pasakiau.

- Tu advokatė? Iš vis kas tave pasamdė? – nepatenkinta paklausė.

- Rebeka. Ji norėjo, kad išteisinčiau Kajų be teismo.

- Aš nieko nesuprantu.

- Gal eime atsisėsim ir aš viską paaiškinsiu. – ji praleido mane pirmą link svetainės.

- Kaip tu taip galėjai? Išvykti neatsisveikinus? Tu bent įsivaizduoji kas nutiko Hariui? – vos prisėdus apipylė klausymais.

- Man to reikėjo. Aš privalėjau atsistoti ant kojų privalėjau susikurti savo gyvenimą. Negalėjau atsisveikinti su visais. Jei manai, kad man buvo lengva tai tu labai klysti. – vos valdžiausi viską prisiminus. – Dabar ne laikas. Turim ištraukti Kajų. Tam man reiks tavo pagalbos.

- Ką aš galiu padaryti?

- Tu žinai kuo jis kaltinamas? – ji tik papurtė galvą. – Seksualiniu priekabiavimu. Ta mergina dirbo pas jį.

- Ar jis miegojo su ją? – iškart paklausė Felisitė.

- Šito negaliu atskleisti. Tu pati turi pasikalbėti su vyru. Man svarbu, kad tu jį palaikytum. Aš tikiuosi susitarti su mergina.

- Taigi jis tai padarė. Aš jį palaikysiu. Tai mano pareiga. Nežinau kaip reaguos vaikai. Ar tu ją matei?

- Ne. Rytoj su ja susitiksiu. Taip pat vyks posėdis dėl paleidimo už užstatą. Noriu, kad dalyvautum. – iš girdau kaip atsidaro lukutinės durys.

- Luna, tai yra Olivija aš paskambinau Hariui. Neturėjau daugiau į ką kreiptis. Tikėjausi, kad atvažiuos koks senas krienas nesugebantis normaliai kalbėti.

- Viskas gerai aš suaugus. – pro duris įžengė Haris. Supratau iš jo kvepalų, nes sėdėjau nugara į duris.