Elfų žemė

Prologas

Prieš penkiolika metų

Moteris bėgo mėlyna ugnimi degančių deglų apšviestu taku, einančiu per mišką. Šešėliai abipus saugaus kelio šmėkščiojo iš už medžių, tarsi būtų gyvi. Jie judėjo, lyg bandytų ištiesti savo rankas į moterį, su kiekviena akimirką, bėgančią kiek galinčia greičiau, norėdama nuo kažko pasprukti. O gal, apsaugoti tą ryšulį esantį ant jos rankų.

Nors nakties danguje švietė ryškus, pilnas mėnulis, viskas aplink taką apšviestą mėlynąją ugnimi skendėjo tamsoje. Didžiulis varnų būrys praskrido virš jo, kranksėdamas ir perspėdamas moterį apie kažką baisaus. Apie kažką, nuo ko ji bėgo.

Netikėtai tą tylą esančią miške, kurią drumstė tik moters alsavimas ir bėgančių kojų aidas, perskrodė šiurpus, baimę varantis riaumojimas. Moteris iš siaubo grįžtelėjo per petį ir pamačiusi kažką, kas jai įvarė tik dar daugiau baimės, ėmė bėgti greičiau, nors jau tikrai atrodė nebeįmanoma.

Virš medžių iškilo didinga mūro siena. Dantyta su angomis, lankininkams ar stebėtojams. Akmenys tvirtai sudėti vienas ant kito, saugojo anoje pusėje esantį miestą nuo pabaisų, besislepiančių girioje. Tamsos padarų, žiauriausių baisūnų, blogio pakalikų, demonų, ištremtų į šį nuošaliausią žemyno kampelį.

Vieni sako, kad būtent ši vieta pasirinkta jų kalėjimui, nes Taryba norėjo nubausti šios žemės, kadaise buvusios taikios, menininkų pripildytos gyvenvietės, o dabar virtusios karių kraštu gyventojus arba jais atsikratyti. Kiti teigia, jog labiausiai į rytus nutolusi žemyno dalis buvo saugiausia. Kai kas sako, pasirinkta atsitiktinai. Tačiau vargu, ar kas dar kada sužinos tikrąsias priežastis, kai visi, kurie priėmė šį sprendimą, jau seniai guli po žeme. Vargu ar bent vienas kitas dar pasitraukę į atokias vietas tebegyvena.

Vartai, mūrinėje sienoje, mediniai, su metaliniais vyriais, keliais papuošimais ir skersiniais, apšviesti tos pačios mėlynos ugnies deglais. Takas dingo prie tų vartų, atlikęs savo paskirtį. Saugoti keleivius norinčius patekti į miestą.

Moteris vos pastebimai lengviau atsiduso. Prieglobstis, link kurio ji bėgo jau ranka pasiekiamas. Klupinėdama pripuolė prie vartų ir suskato belsti iš visų jėgų.

- Nemanyk, kad išsigelbėsi! - Sustūgo balsas iš miško tankmės. - Net jei dabar pasiliksi mieste, aš gausiu tai kas mano! Pasiimsiu tai, ko noriu! Aš įgyvendinsiu savo planus ir niekas, net Paslaptingasis Devynetas man nesutrukdys!

Moteris, dar labiau persigandusi grįžtelėjo į mišką iš kurio spruko. Pagaliau, vartai ėmė siaubingai lėtai vertis. Vos tik tarpas atsirado pakankamai didelis, moteris nieko nelaukusi prasibrovė vidun.

- Greičiau! Kuo greičiau uždarykite vartus!

Sargybiniai, dorai nesuprasdami kas vyksta, pakluso moters prašymui ir užvėrė, dar pilnai neatsidariusius vartus. Pagaliau, ta moteris lengviau, iš visos širdies atsiduso. Ji pažvelgė į ryšulį jos rankose ir nusišypsojo.

- Tau nebėra ko bijoti. Mes čia saugios, tu niekad nepakliūsi tam monstrui į nagus. Aš to neleisiu.

Mergytė saldžiai miegojo auklės glėbyje, net nenutuokdama, ką jai nulėmė žvaigždės, po kuriomis šį vakarą gimė.

Netikėtai, tylą susidariusią po moters žodžių, perskrodė keistas garsas.

- Ir pagaliau galėsiu pavalgyti. Na kur padėjau tą paskutinę maisto porciją? - pridėjo moteris pasižiūrėdama į gurgiantį pilvą. - Aha! Štai kur mano mėsos pyragas ir pienas mažylei.

Taigi, sveiki mieli skaitytojai!

Čia antra mano publikuota istorija ir tikiuosi, kad ji jums patiks. Jei kas skaitė mano pirmą kūrinį, kai jis dar buvo rašomas, tuomet žino, kad jis buvo keliamas, na nežinia kaip. Bet dabar, aš pažadu! Kiekvieną savaitę įkelsiu po (mažiausiai) 1 skyrių ir dažniausiai tai bus sekmadienį arba pirmadienį.

Ir tai viskas, ką norėjau pasakyti. Smagaus skaitymo!