For the rest of my life//Z.M

Part 2

-Na nežinau, aš labai bijau, tu manęs visiškai neįspėjai,- Rebeca kaip mažas vaikas pradėjo burnoti. Tuomet aš nuleidau galva, apsimesdama kad labai nuliūdau, ir pradėjau eiti link mašinos.
-Gerai, tuomet važiuokime namo. O taip tikėjaus, kad geriausia draugė bus su manimi kai įgivendinsiu didžiausia svajonę..nagi lipk į mašina, važiuojam,-liūdnai tariau.
-Ahhh, gerai, aš sutinku su tavim šokti parašiutu, bet jeigu aš mirsiu tu busi kalta,- mergina nepatenkinta tarė. Aš staiga atsisukau į ją su didele šypsena ir pradėjau bėgti jai į glėbį.
-Myliu, myliu, myliu tave, tu pati geriausia,- apsikabinusi vis kartojau. Mergina tik nusijuokė ir tarė:
-Gerai, eime greičiau kol neapsigalvojau,- pavarčiusi akis nuėjo link registratūros. Nuėjusios prie registratūros,pradėjom pildyti dokumetus ir registruotis šuoliui, registratūroje dirbusi mergina pasakė, kad mūsu šuolis bus už puse valandos, ir pasakė jog su mumis kartu šoks po profesionalu vaikina, dėl saugumo. Užpildžiusi dokumentus, nuejau atsisėsti ant netoliese esančio suoliuko, ir laukiau kol Rebeca taip pat baigs su popieriais. Atsisėdusi apsižvalgiau ir staiga sutikau dvi rudas akis žiurint į mane. Tai buvo išvaizdus vaikinas, tamsi
ų plaukų, rudų akių, apsirengęs apranga tarsi šoktu parašiutu. Vienas į kita žiūrėjome iki tol kol prie manęs nepriėjo Rebeca.
-Hey, apie ka čia svajoji,- nusijuokusi mergina papurtė mane. -Tiesiog galvoju apie šuolį, apie tai, jog pagaliau išdrysiu tai padaryti,- pažiurejau į mergina, ir vėl nusisukau į ta pusę kur stovėjo vaikinas, bet jo ten jau nebebuvo. Su Rebeca prakalbėjome apie visiškai beprasmiškus dalykus ir nė nepastebėjome kaip greit praėjo laikas.
-Merginos, dabar jūsu laikas šokti parašiutu,- priėjusi mergina iš registratūros tarė mums. Mes su Rebeca susižvalgėme ir atsistojome iš vietos.
-Gerai, o kur mes turėtume dabar eiti? Persirengti ir panašiai?- paklausiau merginos.
-Dabar aš jus palydėsiu iki netoliese esančio kabineto, ten susipažinsite su vaikinais kurie šoks su jumis ir jie jums paaiškins visas saugumo taisykles, tuomet apsirengsite į specialias aprangas ir tuomet jau galėsite pajudėti link lėktuvo.-nusišypsojusi mergina tarė ir pradėjo eiti koridoriumi. Paėjusios kelias minutes priėjome kabineto duris. Mergina iš registratūros tik pravėre duris ir atsisuko į mus.
-Na ka, nuo čia jumis pasirūpins vaikinai, sėkmės šuolyje,- nusišypsojo, ir nuėjo atgal keliu kuriuo atėjome. Mes su Rebeca susižvalgėme ir įėjome į kabineta, ten stovėjo du vaikinai, ir vienas iš ju buvo tas kurį mačiau prieš kelias akimirkas, tas pats rudaakis. Mūsu akims susitikus, galėjau matyti jo menka šypsena ant veido.
********************
Taigi, tai pirma mano istorija, todėl būsiu begalo dėkinga, jeigu parašysit nuomones, votinsit ir palaikysit 🥰 Kuo daugiau jūsu- tuo didesnė motivacija kelt toliau.