Grūsdamasi tarp žmonių akimis ieškojau Niko. Tikiuosi jis nėra kaip Lukas, neapsimetinėjo mano draugu. Tiesą sakant nesitikėjau buvusio boso tokios reakcijos. Visada dirbdama manydavau, kad jis geras ir padorus vyras, padedantis iškilus problemoms. Laikydavau jį vyro idealu. Na, o šiandien jo delnas kybojo virš mano veido ir jei ne Zayn, kuris ne kartą pakėlė ranką prieš mane, būčiau gavusi smūgį. Gal net ne vieną.
Akys sužibėjo kai užmačiau barmeną artėjantį prie baro. Prasigrūdau pro visus žmones, nuo kurių dvelkė labai prastas kvapas ir pribėgusi prie vaikino patapšnojau jam į petį.
-L-Lora?- vaikinas sutriko, galima sakyti net kiek pasimetė, bet išspaudęs šypseną mane apkabino. -Kur buvai dingusi?- atsitraukęs paklausė.
Stovėjau ir nepratariau nė žodžio. Ką man sakyti? Meluoti? Ne... Bet tiesos sakyti taip pat negaliu. Zayn manimi pasitikėjo ir išleido pasikalbėti su Niku vieną, todėl manau turėčiau palaikyti liežuvį už dantų. Kaip išsisukti nuo klausimo?
-Lora, galime jau važiuoti,- nustėrau kai išgirdau Zayn balsą. Jis žvėriškai mane išgąsdino.
-Am taip. Buvo malonu tave pamatyti, Nikai,- su ašaromis akyse atsisveikinau, nes žinojau, kad tai paskutinis kartas kai matau šį mėlynakį.
-Viskas?
Linktelėjau ir paskutinį kartą apglėbiau barmeną per liemenį.
Vėl pasileidome į kelionę su Zayn. Šįvakar jis labai ramus. Tai mane kiek gąsdina, nes tai nebūdinga šitokiam karštakošiui.
-Pakalbėjai su draugu?- paklausė pabrėždamas paskutinį žodį.
-Ne, nespėjau pakalbėti su draugu,- tariau tokiu pat tonu.
-Kokie santykiai jus siejo?- trumpam žvilgtelėjęs į mane pasakė. Nusijuokiau nuo tokių jo pamąstymų. Žinoma mes tik draugai...
-Mes visada buvome tik draugai.
-Tai kodėl taip liūdėjai atsisveikindama su juo?
-Nes jis vienintelis mano draugas. Kurio daugiau neišvysiu...
Vėliau vėl įsisiūbavo tyla. Maloni. Keista taip laisvai kalbėti su Zayn. Paprastas pokalbis, tik kiek liūdnas. O jums ar atrodo normalu taip kalbėti su pagrobėju? Na, man irgi ne. Bet šitokie santykiai man patinka. Jeigu pasisemčiau fantazijos iš filmų ar istorijų, tai vėliau aš turėčiau jį įsimylėti. Stokcholmo sindromas. Ne...
Vaikystėje mano vaikino idealas buvo visai kitoks nei yra Zayn. Rudaplaukis mėlynakis, kiek aukštesnis už mane ir visų svarbiausia gerbiantis moteris. Mandagus, draugiškas. Pritariate man, kad tai daug kuo skiriasi nuo Zayn?
-Paryžius ar Turkija?- iš minčių ištraukė duslus jo klausimas.
Susiraukusi stebėjau vaikiną, o jis nusijuokė iš mano reakcijos.
-Kodėl tu šito klausi?- susikrimtusi paklausiau.
-Nes noriu pranešti pilotui kur skrisime.
-Paryžius,- greitai ir aiškiai atsakiau.
-Kodėl taip užtikrintai?
-Išsivežęs mane į Turkiją parduotum kokiam arabui. Dėkui ne... Mieliau būčiau mielo žemaūgio prancūzo penkių vaikų motina,- sumaliau visišką nesąmonę.
-Tu nužudysi mane, Lora,- juokdamasis jis susiėmė už krūtinės,- Neketinu tavęs parduoti, kvailute, bet tavo mąstymas man patinka.
-O čia normalu savo auką vežtis į Paryžių?
-Turėtum man dėkoti, o ne durnus klausimus iškėlinėti.
-Dėl dėkojimo... Tai ačiū, kad išgelbėjai nuo Luko. Žinau esu pati kalta, bet instinktai suveikė patys.
