Tikras gyvenimas

19 dalis

      Vėjas vėl taršė mano plaukus ir veidą. Jaučiau kaip po manimi lengvai plasnoja Meisė. Jau buvome virš debesų. Liko tik surasti Augustą, Elijų ir Torą. Kur tik pasisuki, visur vien debesys. Aurėjus pasilenkė ir uždėjo delną Meisei ant galvos. Ji tuoj pat išleido savo neįprastą klyksmą. Netrukus kažkur kairėje atsiliepė kitas klyksmas ir Meisė pasuko į tą pusę. Žvilgtelėjau atgal, bet iškart nusisukau. Mane apakino ryški violetinė šviesa. Norėdama įsitikinti ar man nepasivaideno, dar kartą žvilgtelėjau atgal. Šį kartą šviesa taip nespigino, bet sekė paskui mus. Neįsivaizdavau kas tai, bet ta šviesa mane traukė. Be galo traukė. Sukaupiau visas mintis į vieną žodį ir antrą kartą pabandžiau mintimis nusiųsti žinutę: Apsigręžk. Supratau, kad pavyko vos pajutusi lengvą truktelėjimą ir sukimasį į dešinę. Aurėjus nepatenkintas bandė suvaldyti Meisę, bet ji klausė manęs. Kuo arčiau mes buvome prie violetinės šviesos, tuo labiau ji spigino. Net nusistebėjau kaip Meisė dar mato kur skristi, o Aurėjus kitaip nei aš, visai nesimarkčiojo ir nesidengė akių delnais. Kai jau buvome metro atstumu nuo šviesos, aš pagalvojau ką toliau darysiu. Pabandysiu paliest šviesą? O gal tiesiog praskrisiu pro šalį? Vis dėlto nusprendžiau kitaip. Nuo nugaros nusiimiau kuprinėlę. Atsargiai atsegiau ir išsiimiau nedidelę tamsiai mėlyną piniginę. Greitai atsegiau ir išimiau iš jos visus pinigus. Juos sukišau į kuprinę ir laukiau kol visiškai priartėsim prie švieselės. Kai ji buvo man virš galvos, paėmiau piniginę ir staigiai sugavau violetinę šviesą kaip kokį drugelį. Tada kuo greičiau užsegiau piniginę ir šviesos nebeliko. Piniginę dėjau į kuprinėlę, bet nepataikiau ir ji išslydo! Išsižiojusi stebėjau kaip piniginė pradingsta debesyse. Galiausiai sušukau:
    -Paskui ją!-turbūt nustebintas mano balso tono, Aurėjus paragino Meisę ir ji nėrė žemyn. Laikiausi stipriai įsikibusi ir bandžiau kažką įžiūrėti. Bet ėjosi nekaip. Aš praradau piniginę! Net nežinau kas ten buvo, bet tas daiktas taip traukė! Kaip keista, kad niekas nieko nematė, bet aš žinau, kad man nepasivaidęno. Šiuo metu buvau pasiryžusi atgauti tą daiktą.
    Netrukus pro debesis galėjome įžiūrėti didelę pievą ir miškelį. Nusileidome į tos pievos vidurį. Aš nušokau nuo slibinės ir pasilenkiau prie žolės. Nors tikimybės, kad rasiu piniginę beveik nebuvo, vis tiek nepraradau vilties. Jau norėjau nueiti toliau ir išnaršyti visą pievą, jei ir reikės, tai ir miškelį, bet pajutau ant peties ranką. Atsisukau ir išvydau piktą direktoriaus veidą.
    -Ką čia išdarinėji, Ema?
    -Direktoriau, atleiskit, kad nukrypom nuo kurso, bet aš turėjau ją sugauti. Ji taip mane traukė. Argi jūs to nejautėt?
    -Apie ką tu čia kalbi?
    Tada ir suvokiau. Šviesą matau tik aš. Aš vienintelė ją jaučiu. Ir pasirodysiu kaip kvailė jei pasakysiu, kad mačiau šviesą. Todėl atsakiau:
    -Apie piniginę. Ji iškrito man iš kuprinės Meisei apsigręžiant. Ten buvo visi mano pinigai. O drabužių nepasiėmiau. Jeigu neatgausiu piniginės, negalėsiu toliau keliauti.
    -Piniginė ne problema. Pinigų aš tau paskolinsiu. O dabar skrendam toliau. Turime surasti Augustą ir Elijų.
    -Jūs nesuprantate!-Ema tikrai nenorėjo šaukti, bet apėmė neviltis.-Ta piniginė man labai reikalinga! Jūs tikrai neįstengsite sumokėti tiek, kiek man reikia. Labai prašau, galime bent truputį paieškoti?
     -Ema, suprask, negaliu rizikuoti tavo saugumu. Ant žemės mums labai pavojinga. Čia gali būti Saikio žmonių ir būtybių. Jie nė nemirktelėję tave nužudys.
     -Bet Meisė mus apgins! Patikėkite, nieko blogo neatsitiks.
     Aurėjus atsiduso.
     -Žinau, kad neturėčiau tau to rodyti, bet ką padarysi.-jis priėjo prie žolėje išsidriebusios Meisės. Ji staigiai pakėlė galvą ir įsispoksojo į Aurėjų. Jis artinosi lėtai, atkišęs ranką į priekį, lyg bijotų jos. Priėjęs prie sparno, lėtai pakėlė jį. Ema jautė kaip Meisė  įsitempė. ,,Nusiramink" įsakė ji mintimis. Slibinė atsipalaidavo. Ema pamatė ką norėjo parodyti Aurėjus. Po sparnu, tarp Meisės žvilgančio kailio, juodavo randas. Jis buvo didžiulis ir baisus. Matėsi, kad tokį randą padaryti galėjo tik labai ilgas, plonas ir baisiai aštrus daiktas.
     Ema nustėrusi prisiartino prie Meisės. Toji nuleido sparną ir nekaltai žiūrėjo į mergaitę.
    Staiga Emos galvoje iškilo vaizdas kaip didžiulis, ilgas, plonas ir įkaitęs rimbas pliaukšteli jai per šoną. Ji pajaučia tokį skausmą, kokio dar niekada gyvenime nebuvo patyrusi. Tada viskas aptemsta, ji tik spėja pamatyti juodą pavidalą lekiantį tiesiai prie jos.
    Ema vėl grįžo į savo mintis. Ji suprato, kad tai buvo Meisės prisiminimai. Bet kodėl ji juos jai patikėjo?
    Tuo tarpu Meisė atsistojo ant keturių ir kažką uosdama, nuskuodė per pievą į mišką. Aurėjus bandė ją sustabdyti, bet ji nekreipė į tai dėmesio.
    -Meise! - sušukau, bet ji neatsigręžė. Po akimirkos Meisė dingo tarp medžių.
    Pasileidau bėgti paskui ją, bet Aurėjus mane sustabdė.
    -Palauk, Ema. Negali taip pulti paskui. Čia tau ne gaudynės.
    -Paleiskit mane!
    -Ne.
    Aurėjo balsas nuskambėjo tvirtai ir garsiai. Jis atgavo direktoriaus vaidmenį.
    -Ema, draudžiu tau eiti paskui Meisę. Tai ne prašymas.
    Nustojau draskytis. Kad ir kaip norėjau surasti Meisę ir tą keistąją šviesą, negalėjau prieštarauti direktoriui.
    Truputį nuleidęs balsą Aurėjus pasakė:
    -Nesijaudink, ji grįš. O dabar turime susirasti užuovėją, kad nesušaltumėm. Turėsime nakvoti čia. Gaila, kad Meisė išsinešė su savimi viską, ko reikia.
    -Aš turiu kuprinę,-priminiau Aurėjui. -Joje yra degtukų.
    Tai išgirdęs jis truputį pralinksmėjo ir patraukė prie arčiausių miško medžių. Kiek paklaidžioję suradome visai gerą vietelę nakvynei. Virš jos buvo sukibę du plačialapiai medžiai, o aplinkui priaugę daug krūmokšnių, todėl vėjas mūsų nepasiekė ir buvo sausa.
    Prisirinkę sausų pagalių ir žolių, užsikūrėme laužą. Atrodė lyg būtumėm išvažiavę pastovyklaut be palapinių, miegmaišių ir maisto. Tiesa, jo šiek tiek turėjom, nes aš laimei susiprotėjau į kuprinę įsimesti keletą energetinių batonėlių, sumuštinių ir vandens buteliuką. Sėdėdama ant šaltos žemės ir bandydama sušilti prie nediduko laužo, ilgėjausi visko ko neturiu. Man norėjosi priglausti prie krūtinės savo šeimą, Gabrielę, Meisę. Norėjosi surasti piniginę ir išsiaiškinti kas ten per šviesa ir kodėl ji taip traukė. Norėjosi sėdėti čia su miegmaišiais, Augustu, Elijumi, Toru, Meise ir Aurėjum ir bandyti išpešti kuo daugiau informacijos apie Augusto ir Aurėjaus kaimelį.
    Vienu žodžiu, kelionė pasisuko netinkama linkme.